Maisto tiekimo užtikrinimas, lygiai taip pat kaip ir nacionalinis saugumas, paprastai yra pagrindinė vyriausybės užduotis. Jeigu maisto kainos kyla, aprūpinimui juo politikų darbotvarkėse suteikiama svarbiausia vieta. Arba bent jau mėginama sudaryti tokį įspūdį.
Šiemet sausio 24 dieną pagrindinis Didžiosios Britanijos vyriausybės mokslinis patarėjas Johnas Beddingtonas pareiškė: „Tampa vis akivaizdžiau, jog pasaulinėje maisto sistemoje veiksmų reikia imtis nedelsiant“.
Jis pristatė šimtų mokslininkų parengtą ataskaitą, kuri baigėsi „akivaizdžiu perspėjimu dabartiniams ir ateities sprendimų priėmėjams, kokios neveiklumo pasekmės gresia, ir kad maisto tiekimas bei aprūpinimo maistu sistema turi sulaukti kur kas daugiau politikų dėmesio pasauliniu mastu“.
Politikai mėgina parodyti, kad jie įspėjimų klausosi. „Kyla grėsmė, kad vargingesnėse šalyse kils riaušės dėl maisto, ir kad pasaulinis ekonomikos augimas bus paveiktas neigiamai“, – tą pačią dieną pareiškė Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy.
Verslo įmonės taip pat rodo dėmesį maisto problemoms. „Pasauliui reikia naujos žemės ūkio vizijos“, – taip keliomis dienomis vėliau pareiškė kelios dešimtys įmonių, įskaitant sėklų bendroves, maisto gamintojus ir prekiautojus grūdais, susirinkusios Pasaulio ekonominiame forume Davose (Šveicarija), į kurį suskrenda save laikantieji galingaisiais ir geraisiais.
Jos pažadėjo bendradarbiauti su ūkininkais ir vyriausybėmis, kad padidintų ūkių našumą, sumažintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų patekimą į atmosferą ir sumažintų skurdą kaimuose (koks neįtikėtinas sutapimas!) po 20 procentų kas dešimtmetį.
Už viso šio atsinaujinusio sujudimo slypi baimės ausys, kad politikai dėl maisto elgsis taip pat permainingai, kaip kad elgėsi praeityje.
Tačiau ne politikai, ne mokslininkai ar verslininkai buvo pirmieji, pareiškę, kad pasaulio aprūpinimas maistu nusipelno gerokai daugiau dėmesio nei skiriama.Tai buvo Billo ir Melindos Gatesų fondo darbuotojai – labdaros fondo, kurio pirminis tikslas buvo rūpintis sveikatos apsauga. Fondas pradėjo remti žemės ūkio tyrimus 2006 metais, gerokai anksčiau nei pašoko pasaulinės maisto kainos.
„Mes supratome, kad neįmanoma užtikrinti sveikatos apsaugos, jeigu nieko nedaroma siekiant sumažinti badą ir skurdą. Ir nieko neįmanoma padaryti norint sumažinti skurdą ir badą, jeigu nesprendžiamos žemės ūkio bėdos“, – teigia fondo atstovas Prabhu Pingalis.
Nuo tada fondas jau suteikė 1,4 mlrd. JAV dolerių subsidijų skurdžiausių pasaulio šalių žemdirbiams – šią programą galima palyginti su visos Amerikos indėliu.
2009 metais, kai maisto kainos pradėjo augti ir dėl to kilo riaušės bei buvo sutrikdyta tarptautinė prekyba, žemdirbyste susirūpino ir turtingų šalių vadovai. Jie pažadėjo ką nors padaryti šioms bėdoms spręsti.2 psl. >>
Spausdinti
KOMENTARAI (0)