Apimdama Italiją, euro krizė įžengė į naują pavojingą fazę – bendrajai valiutai iškilo pavojus.
Ilgiau nei metus euro zonos valstybių skolų dramoje vieną įtemptą veiksmą keitė kitas. Pirmiausia pagrindinį vaidmenį atliko Graikija, tada Airija, tada Portugalija, tada vėl Graikija. Kiekvieną kartą Europos politikos formuotojai reagavo panašiai – neigė bei dvejojo, o paskutinę minutę pasiūlė pusiau iškeptą gelbėjimo planą, kad laimėtų laiko.
Praėjusią savaitę tokio kapanojimosi trūkumai tapo akivaizdūs. Finansų rinkos su nerimą keliančia jėga atsisuko prieš Italiją – trečią didžiausią euro zonos ekonomiką,. Dešimties metų trukmės Italijos obligacijų pelningumas per dvi prekybos dienas pašoko beveik vienu procentiniu punktu: liepos 12 dieną pelningumas peržengė 6 procentus, aukščiausią ribą nuo euro sukūrimo.
Milano akcijų birža smuko giliausiai per dvejus metus. Nors obligacijų pelningumas vėliau nukrito, paskolų krizė akivaizdžiai įžengė į naują etapą. Nebeapsiribodama mažomis periferinėmis valstybėmis, tokiomis kaip Graikija, Airija ar Portugalija, ji peršoko per tikėtiną kandidatę Ispaniją ir pasiekė vieną iš euro zonos gigantų. Visiems euro zonos nariams, o ypač Vokietijai, iškilo nemalonus pasirinkimas.
Apsvarstykite statymus. Italijos valstybės paskolų rinka yra didžiausia Europoje ir trečia pagal dydį pasaulyje. Ji turi 1,9 trilijonų eurų valstybės skolų, kurios siekia 120 procentų jos bendrojo vidaus produkto (BVP). Skola yra tris kartus didesnė nei Graikijos, Airijos ir Portugalijos kartu sudėjus, ir gerokai didesnė nei dabartiniame klubo gelbėjimo priemonėje – Europos finansinio stabilumo fonde – likę maždaug 250 milijardų eurų.
Nemokumas sukeltų katastrofiškas pasekmes eurui ir pasaulio ekonomikai. Net jeigu labiau tikėtina perspektyva yra ilgalaikė įtampa Italijos obligacijų rinkoje, tai tikrai paskatins investuotojus apleisti Europos vertybinius popierius ir taip dar labiau pasunkinti kontinento atsigavimą.
Tuo tarpu antrajame plane vyksta JAV prezidento Baracko Obamos ir Kongreso respublikonų absurdiška pantomima – ginčijamasi, kaip kilstelėti viršutinę federalinės vyriausybės skolos ribą, kad būtų atitolintas Amerikos „nemokumas“. Tai galbūt trumpam atitraukė Amerikos investuotojų dėmesį. Tačiau kai jie supras, kokiomis sumomis žaidžiama Italijoje, tai nebepadės.
Iš Romos į Briuselį, Frankfurtą ir Berlyną
Tiesioginė praėjusios savaitės išgąsčio priežastis slypi Italijos politikoje ir ginče, kuriame premjeras Silvio Berlusconis dėl naujo apkarpyto biudžeto vaikiškais įžeidimais apsvaidė Giulio Tremontį, finansų ministrą. Pridėjus užslėptą nerimą dėl Italijos menko ekonomikos augimo, investuotojai pagrįstai sunerimo dėl Italijos vyriausybės sugebėjimų susitvarkyti su savo didžiule skola.2 psl. >>
Spausdinti
KOMENTARAI (0)