, 'opacity': false, 'speedIn': , 'speedOut': , 'changeSpeed': , 'overlayShow': false, 'overlayOpacity': "", 'overlayColor': "", 'titleShow': false, 'titlePosition': '', 'enableEscapeButton': false, 'showCloseButton': false, 'showNavArrows': false, 'hideOnOverlayClick': false, 'hideOnContentClick': false, 'width': , 'height': , 'transitionIn': "", 'transitionOut': "", 'centerOnScroll': false }); })
Ko iš Vokietijos susivienijimo galėtų pasimokyti Šiaurės ir Pietų Korėjos gyventojai?
Pietų Korėjos gyventojai baiminasi, kad gali atsinaujinti kovos ties 38-ąja lygiagrete, kuri jų šalį skiria nuo komunistinės Šiaurės. Bet anaiptol ne visiems patraukli kita jų šaltojo karo pabaigos versija – draugiškų santykių atnaujinimas ir susivienijimas.
Šiaurės Korėjos skurdas yra toks pat baisus kaip ir jos agresyvumas. Žlugus nepatikimai jos diktatūrai – nors tai neįtikima, nėra neįsivaizduojama – karinę grėsmę pakeistų įvairiausi ekonominiai pavojai, įskaitant galimą pigios migruojančios darbo jėgos antplūdį ir daug kainuojančius įsipareigojimus padėti Šiaurės Korėjos žmonėms ir palaikyti jos infrastruktūrą. Vokietijos pavyzdys vargu ar ramina. Praėjus dviem dešimtmečiams nuo susivienijimo, rytinės dalies našta Vokietijos biudžetui tebėra didelė ir ši šalies dalis gerokai prisideda prie nedarbo lygio.
Prieš 1950 m. vykusį pastarąjį Korėjos karą Šiaurėje buvo sukoncentruota didžioji šalies sunkiosios pramonės dalis. Pasak Eui-Gak Hwango iš Korėjos universiteto Seule, dar 1975 metais pajamos vienam asmeniui Šiaurės Korėjoje tebeviršijo tenkančias vienam pietiečiui. „Aišku, anksčiau ar vėliau šalis turi susivienyti, – 1977 metais rašė ekonomistė iš Kembridžo Joan Robinson, – įtraukdama Pietus į socializmą.“
Pietų Korėjos centrinio banko skaičiavimais, 2009 metais vienam gyventojui tenkančios metinės pajamos Šiaurės Korėjoje tesiekė 960 JAV dolerių, o tai apie 5 proc. pajamų lygio Pietų Korėjoje (Šiaurės Korėjos produkcija vertinta pagal Pietų Korėjos kainas ir jos valiutos kursą su doleriu). Dviejų Vokietijų pajamų skirtumas susivienijimo išvakarėse prieš šį skirtumą nublanksta (žr. grafiką). Šiaurės Korėja ne tik vargingesnė už Rytų Vokietiją, bet ir didesnė. Joje gyvena 24 mln. žmonių, ir tai beveik pusė Pietų Korėjos gyventojų skaičiaus, o Rytų Vokietijos populiacija siekė tik apie ketvirtadalį Vakarų Vokietijos gyventojų skaičiaus.
Jei Korėjos susivienytų, vyriausybės lauktų neišvengiamas pasirinkimas. Spragą tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos pragyvenimo lygio ji galėtų mėginti užpildyti dalydama pašalpas, per viešąsias investicijas ir subsidijas. Arba galėtų nusiteikti didžiulei migracijai, vargingiems šiauriečiams traukiant į Pietus ieškoti didesnių atlyginimų. Vokietijai mielesnis pasirodė pirmasis variantas. Atlyginimai Rytų Vokietijos ostmarkėmis į Vakarų Vokietijos markes buvo keičiami santykiu viena už vieną, o tuomet, spaudžiant profsąjungoms, priartinti prie atlyginimų dydžio Vakaruose. Tai sumažino baimę, kad Vakarus užplūs migruojantys darbininkai arba kad iškeliaus daug kapitalo. Bet ši priemonė atbaidė nuo privačių investicijų Rytų Vokietijoje – išskyrus gausiai subsidijuotas spekuliacijas nekilnojamuoju turtu, kurios galų gale žlugo. Be to, daug jos darbininkų dėl brangumo buvo išstumti iš darbo rinkos.2 psl. >>
Pingback: Korėjų derybos nutrūko | IQ.lt