Jeigu politikai nesielgs drąsiau, pasaulio ekonomika ir toliau skries juodosios skylės link.
Niūriomis dienomis žmonės natūraliai ieško vilties spindulių. Todėl vis gilėjančios finansų krizės ilgai talžytos rinkos pradėjo kilti, praėjusios savaitės pradžioje pasigirdus kalboms, kad Europos lyderius likęs pasaulis privertė pagaliau sudėlioti „didįjį planą“, kaip išgelbėti bendrąją valiutą.
Investuotojai išdrįso išlįsti iš „saugių“ obligacijų slėptuvės ir pirkti rizikingesnių akcijų. Akcijų kainos pašoko: nukamuotų Prancūzijos bankų akcijų kainos vien per dvi dienas pakilo 20 procentų.
Tačiau šios viltys greičiausiai išgaruos dėl trijų priežasčių. Pirma, nepaisant visų kvapą gniaužiančių antraščių iš Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko susitikimų Vašingtone, Europos vadovų dar laukia ilgas kelias iki susitarimo, kaip išgelbėti eurą.
Daugių daugiausia būtų galima pasakyti, kad dabar jie jau ketina turėti planą galbūt lapkričio pradžioje.
Antra, net jeigu Europa išvengs katastrofos, pasaulio ekonomikos ateitis tamsėja, kadangi pasiturinčiame pasaulyje taikoma vis daugiau fiskalinio taupymo priemonių, o lėtėjančios besivystančios ekonomikos šalys suteikia mažiau atsvaros skatinti pasaulinį augimą.
Trečia, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) politikai savo neatsakingu fiskaliniu balansavimu ties bedugne ir vėl kelia grėsmę atsigavimui. Visi kartu šie įvykiai prognozuoja pavojingą laikotarpį ateityje.
Suklupimai ir atsistojimai
Daugiausia kaltės už tai turėtų būti suversta euro zonos, vis dar didžiausio tiesioginio pavojaus, vadovams.
Niūrios amerikiečių ir kitų pamokos Vašingtone praėjusią savaitę davė šiokių tokių rezultatų: Europos politikos formuotojai dabar pripažįsta, kad būtina padaryti daugiau.
Jie pagaliau susitelkė ties teisingais prioritetais: apsauginės sienos statymu aplink nelikvidžias, bet mokias šalis, tokias kaip kaip Italija, parama Europos bankams ir Graikijos problemų ryžtingesniu sprendimu.
Daugybė pastarųjų ekonomikos rodiklių rodo, kad euro zona gali klimpti į recesiją, kadangi Vokietijos eksportas lėtėja, fiskalinės veržlės prisukamos, pasitikėjimas smunka.
Viliamasi parengti planą iki lapkričio pradžioje Kanuose vyksiančio Didžiojo dvidešimtuko (G20) susitikimo. Tačiau iki jo dar daug laiko, o europiečiai aistringai tebesiginčija, kokių veiksmų imtis.
Vokietija, pavyzdžiui, mano, kad pagrindinė bėda yra fiskalinis švaistymasis, ir todėl nenori didinti Europos gelbėjimo fondo. Tačiau daug didesnis fondas yra būtinas, kad gelbėjimo priemonės būtų efektyvios.
Sprendimai, kurių reikia nedelsiant, tokie kaip Graikijos skolos restruktūrizavimas ar apsauginio barjero aplink Italiją surentimas, reikalauja daugiausia politinės drąsos – kažko, ką Angela Merkel ir Nicolas Sarkozy bei kiti dar turės pademonstruoti. 2 psl. >>
Spausdinti
KOMENTARAI (0)