, 'opacity': false, 'speedIn': , 'speedOut': , 'changeSpeed': , 'overlayShow': false, 'overlayOpacity': "", 'overlayColor': "", 'titleShow': false, 'titlePosition': '', 'enableEscapeButton': false, 'showCloseButton': false, 'showNavArrows': false, 'hideOnOverlayClick': false, 'hideOnContentClick': false, 'width': , 'height': , 'transitionIn': "", 'transitionOut': "", 'centerOnScroll': false }); })
Dabartinė valiutų krizė reikalauja nedelsiant imtis ryžtingų veiksmų ir esminių pokyčių. Jeigu Vokietija nepriims euro gelbėjimo iššūkio, vieningoji Europa atsidurs ant itin realaus griūties slenksčio.
Euro krizė tapo tokia grėsminga, niūri ir nesustabdoma, kad netgi kalbos apie gelbėjimą tik dar labiau skatina didžiulę paniką. Investuotojai suuodė, kad Europos vadovai atrodo nenorintys imtis pakankamai ryžtingų veiksmų. Tačiau, jeigu politikai greitai neįtikins pasaulio, kad jų noras išsaugoti eurą yra didesnis nei rinkų galimybė veikti prieš jį, bendrajai valiutai gresia pražūtis.
Pavojingoje padėtyje yra atsidūręs ne vien euras, bet ir Europos Sąjungos (ES) bei pasaulio ekonomikos sveikatos ateitis. Mintis, kad tiek daug priklauso nuo besiginčijančių ir nuolatos nepakankamai iššūkius įvertinančių Europos politikų vadovavimo, veikia kaip šaltas dušas.
Tačiau vienintelis būdas sustabdyti smukimą žemyn yra stabilių euro zonos šalių vyriausybių valios veikimas kartu surenčiant finansinę užtvarą, kuri sumažintų krizės grėsmes ir pastatytų eurą ant tvirtesnio pagrindo.
Kaina bus didžiulė. Nedaug žmonių, ypač leidinyje „The Economist“, norėtų arba didžiulio įsikišimo į finansų rinkas, arba didelės dalies nacionalinio suvereniteto perkėlimo Europai.
Juo labiau niekas nenorėtų didesnio pasidalijimo tarp 17 euro zonos narių ir likusių dešimtuko euro zonai nepriklausančių ES narių. Tiesiog kiti scenarijai yra gerokai blogesni. Tokia yra nuoga tiesa, kurią ypač Vokietijos kanclerė Angela Merkel turi skubiai paaiškinti savo šalies gyventojams.
Taupymo ir apsimetinėjimo nesėkmė
Gelbėjant bendrąją ES valiutą, reikia žengti keturis žingsnius.
Pirma, turi būti aiškiai parodyta, kurios iš Europos vyriausybių laikomos nelikvidžiomis, ir kurios yra nemokios. Mokioms vyriausybėms turėtų būti suteikiama neribota parama, bet skolos tų šalių, kurios niekada jų nesugebės išmokėti, turi būti restruktūrizuotos.
Antra, reikia sustiprinti Europos bankus, kad jie atlaikytų valstybių nemokumą.
Trečia, reikia pakeisti euro zonos makroekonominę politiką ir užuot karpius biudžeto išlaidas imtis skatinti ekonomiką. Ir, galiausiai, privaloma pradėti kurti naują sistemą, kad tokia netvarka daugiau niekada nekiltų.
Ketvirtąjį žingsnį žengti užtruks ilgiausiai: tam reikės naujų sutarčių ir parlamentų bei rinkėjų pritarimo. Dėl kitų scenarijų turi būti apsispręsta greitai (tarkime, per savaitgalį, kol vertybinių popierių biržos nedirba) su aiškiu Europos vyriausybių ir Europos centrinio banko (ECB) tikslu veikti kartu, kad nustotų suktis užburtas panikos ratas, kuriame vyriausybių finansų silpnumas, bankų trapumas ir nerimas dėl lėto ūkio augimo stiprina vieni kitus.
Kol kas euro zonos atsakas pernelyg priklausė nuo dviejų dalykų: taupymo ir apsimetimo. Šiuo metu pirmenybė teikiama kuo labiau mažinti biudžetų deficitus, o tam tenka didinti mokesčius ir karpyti išlaidas.2 psl. >>
KOMENTARAI (0)