Finansų pramonė turi parengti geresnį atsaką ją atakuojančiam protesto judėjimui.
„Kai tūkstančiai žmonių susirinko Žemutiniame Manhetene aistringai reikšdami gilų nepasitenkinimą esama padėtimi, mes atkreipėme dėmesį į šiuos protestus, – naujausiame laiške investuotojams parašė Lloydas Blankfeinas, banko „Goldman Sachs“ vadovas. – Ir mes savęs paklausėme, ar galėtume iš jų užsidirbti? Atsakymas į klausimą yra naujas „Goldman Sachs“ pasaulinio pykčio fondas“.
Jis investuos į įmones, kurios gali uždirbti iš socialinių neramumų, tokias kaip langų ar policininkų lazdų gamintojai. L. Blankfeinas aiškina, kad „mes „Goldman Sachs“ suprantame, jog mūsų žinoma kapitalistinė sistema plaukia žemyn kanalizacija – tačiau pakeliui yra daug pinigų, kuriuos galima uždirbti“.
Šis laiškas yra pokštas, sukurtas komiko Andy Borowitzo.
„Goldman Sachs“ ir jo bendražygiai nevykdytų įsipareigojimų investuotojams, jeigu nerastų galimybių dabartinėje pasaulinėje suirutėje. Tačiau jie turi labiau apsvarstyti protestų sukeltas grėsmes jų verslui.
Į finansų sektorių nutaikyti protestai yra populiarūs ir vyksta pasauliniu mastu. Amerikoje jis sulaukė aukštas pareigas užimančių asmenų palaikymo: atrodo, kad Barackas Obama palankumą judėjimui „Okupuokime Volstrytą“ laiko galimybe atgaivinti blėstančias viltis būti perrinktam prezidentu. Netgi kai kuri respublikonai mano, kad gali pritraukti rinkėjų, jeigu parodys, kad protestuotojai yra artimi jų širdims.
Spalio 24 dieną CNN paskelbta apklausa rodo, kad pritariančiųjų „Okupuokime Volstrytą“ judėjimui yra daugiau nei nepritariančiųjų: atitinkamai 32 ir 29 procentai.
Dar blogesnė žinia L. Blankfeinui ir jo bičiuliams yra tai, kad 54 procentai apklaustųjų sako netikintys, jog Volstrytas daro tai, ko reikia ekonomikai.
Dar blogesnė žinia L. Blankfeinui ir jo bičiuliams yra tai, kad 54 procentai apklaustųjų sako netikintys, jog Volstrytas daro tai, ko reikia ekonomikai. Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje taip manančiųjų buvo 30 procentų.
Finansų sektoriui jau taikomos naujos griežtesnės taisyklės. Jeigu rinkėjai įpyks dar labiau, taisyklės taps dar griežtesnės.
Tradicinis Volstryto elgesys, kai puolama jo reputacija, – atsitraukti nuo tautos ir pasislėpti už teisininkų ir lobistų armijos. Prasidėjus finansų rinkos nuosmukiui 2008 metais ši tendencija dar labiau sustiprėjo.
Volstryto teisininkai laimėjo vidines grumtynes su viešųjų ryšių meistrais ir įtikino vadovus, kad šie būtų nuteisti arba net atsidurtų kalėjime, jeigu jų viešuose pareiškimuose būtų ko nors daugiau nei vien tik blankūs sakiniai be emocijų.
Tad stambių bankų atsiprašymai už jų vaidmenį sukeliant sumaištį pasaulio ekonomikoje yra šykštūs ir pavėluoti, o eiliniai mokesčių mokėtojai dar nėra išgirdę nuoširdaus „ačiū“ už bankų išgelbėjimą. Pakviesti į Kongresą Volstryto vadovai išsakė teisininkų nudailintus pareiškimus, kurių dėka jie atrodė arogantiški, godūs ir neatgailaujantys. Vienas kitas kilnus veiksmas – pavyzdžiui, žymus atlyginimų priedų sumažinimas ar didelės dalies pinigų atidavimas, – galėjo pakelti tautos pasitikėjimą sektoriumi. Tačiau mes nesužinosime, ar tai būtų padėję, nes jie to nepadarė.2 psl. >>
Spausdinti
KOMENTARAI (0)