, 'opacity': false, 'speedIn': , 'speedOut': , 'changeSpeed': , 'overlayShow': false, 'overlayOpacity': "", 'overlayColor': "", 'titleShow': false, 'titlePosition': '', 'enableEscapeButton': false, 'showCloseButton': false, 'showNavArrows': false, 'hideOnOverlayClick': false, 'hideOnContentClick': false, 'width': , 'height': , 'transitionIn': "", 'transitionOut': "", 'centerOnScroll': false }); })
Geros naujienos iš Irano ateina retai. O Tarptautinis valiutos fondas (TVF) apskritai retai kada trykšta džiaugsmu. Tad po to, kai fondo misija anksčiau šį mėnesį džiaugsmingai pasveikino šios Islamo Respublikos ekonomiką, apiberdama pagyromis jos nuožmiosios vyriausybės politikos priemones, antakiai sukilo aukštyn kaip persiškos miniatiūros komiškoje scenoje.
Sukrėtimas buvo dar gilesnis, nes TVF, kurios didžiausias akcininkas – Didysis Šėtonas, Amerika, yra globalaus kapitalizmo ramstis – sistemos, kurią kitamanis Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas džiaugsmingai vanoja kaip blogį.
Tačiau optimistiškas TVF pareiškimas po kasmetinių konsultacijų Teherane trumpame pranešime spaudai (išsamesnė ataskaita pasirodys vėliau) turi šiek tiek pateisinančių aplinkybių. Jis toks ne todėl, kad Irano ekonomika veikia be priekaištų. Kai kitos didelės naftos eksportuotojos turtėjo dėl aukštų kainų, Iranas augo tingiai, pernai pasilypėjęs tik 3,5 procento. To nepakanka norint sumažinti augantį nedarbo lygį, kuris dabar yra arti 15 procentų. Pagyrų priežastis yra pavyzdingas TVF širdžiai mielo uždavinio – struktūrinių reformų – vykdymas Irane.
Islamo Respublika reikalus apibūdina kitaip. Kalbėdamas Novruzo – Irano naujųjų metų kovo mėnesį – proga Irano aukščiausiasis lyderis ajatola Ali Khamenei paskelbė, kad šie metai bus „ekonominio džihado metai“.
Kad ir kaip vadintųsi, pernai gruodį Irano pradėta didžiulės apimties sugriuvusios, trijų dešimtmečių senumo valstybės subsidijų sistemos reforma, atrodo, radikaliai keičia šalies ekonomiką į geresnę pusę.
Tai ne tik palengvino didžiulę valstybės finansinę naštą. Tai taip pat žymiai sumenkino energijos paklausą šalies viduje, sumažino chronišką taršą ir leido daugiau naftos eksportuoti. Tai dramatiškai padidino vargingiausių gyventojų pajamas neuždedant papildomos naštos turtingiesiems, skleidžiant socialinę lygybę, didinant vartojimą ir paremiant bankinę sistemą.
Ateityje Irano subsidijų reforma galėtų netgi būtų matoma kaip iš viršaus į apačią vykdytų socialinių pokyčių pavyzdys, panašiai kaip Brazilijos ir Meksikos pradėtos sėkmingos schemos. Tačiau kol kas Irano schemos detalės neskelbiamos.
Ekonomistai įvertino, kad iki gruodžio metinės išlaidos subsidijoms maistui, degalams ir elektros energijai siekė nuo 60 iki 100 milijardų JAV dolerių – ketvirtį Irano bendrojo vidaus produkto (BVP) – ir prilygo arba viršijo metinio energijos eksporto vertę.
Didžiąją šios naštos dalį sudarė subsidijos vietiniams energijos vartotojams, pavyzdžiui, nustačius dyzelino kainą, lygią dviem JAV dolerio centams (mažiau nei 5 lietuviški centai) už litrą, o benziną parduodant pigiau nei vandenį buteliuose.
Nuspėjamos pasekmės buvo didžiulis energijos vartojimas, eikvojimas, tarša, kontrabanda, rinkos iškraipymas ir nenumaldomai augančios valstybės išlaidos.2 psl. >>
KOMENTARAI (0)