Europa turi padaryti daugiau nei į kiekvieną problemą atsakyti šviežiomis sankcijomis. Nuolat Europos vadovų smerkiami pasaulio diktatoriai galėtų perfrazuoti Josifo Stalino kažkada apie popiežių pasakytus žodžius: „Europos Sąjunga! Kiek divizijų ji turi?“.
Išties, ES neturi jokios armijos ir yra apsistačiusi politinėmis divizijomis. Jos diplomatija dažniausiai vykdoma pinigais ir žodžiais. Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai kuriam laikui pakaks karinės kampanijos Libijoje. ES praranda susidomėjimą net anksčiau mėgtomis taikos misijomis.
Tad ji imasi mėgstamiausio naujo įrankio – sankcijų. Dabar retai kada užsienio reikalų ministrų susitikimas baigiasi be baudžiamųjų priemonių prieš autokratinius režimus. Tai – importo ir investicijų draudimai, finansinių pervedimų apribojimai, žmonių, kuriems draudžiama atvykti į ES ir kurių sąskaitos įšaldomos, sąrašai.
„Mes tapome sankcijų mašina“, – šmaikštauja vienas ministras.
Sausį ES patvirtino penktą sankcijų prieš Iraną ciklą. Tarp jų yra draudimas importuoti naftą iš Irano bei šios šalies centinio banko turto įšaldymas. Šį mėnesį ES dar priveržė Sirijos sankcijų varžtus. Čia ES ir vėl ėmėsi veiksmų prieš centrinį banką, be to, septyni Sirijos ministrai pateko į juodąjį sąrašą.
Baltarusijoje 21 naujas asmuo panašiai įtrauktas į sąrašą. Tai daugiausia su žmogaus teisių pažeidimais susiję policininkai ir teisėjai. Akies už akį principu Baltarusija pareikalavo, kad Lenkijos ir ES ambasadoriai paliktų Minską, o ES nariai atšaukė konsultacijoms savo pasiuntinius.
Nuo 2010 metų ES yra primetusi sankcijas Mianmarui, Zimbabvei, Dramblio kaulo krantui, Egiptui, Tunisui ir Libijai (kai kurios priemonės vėliau buvo palengvintos, nes režimai žlugo arba pakeitė elgesį).
Šis šaudymasis sankcijomis iš dalies yra nulemtas aplinkybių. Sukilimų malšinimas arabų pasaulyje privertė imtis skubių priemonių. ES dabar turi nuolatinę diplomatinę instituciją, Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT), kuri gerai išmano sankcijų taikymą. Tai, kad joms pritarė visos 27 ES narės, yra tikras pasiekimas.
Net paprastai nieko gero nesitikintiems amerikiečiams buvo padarytas įspūdis. Tačiau sankcijos dar nieko neužtikrina. Dvylika metų griežtų sankcijų prieš Iraką nenuvertė Saddamo Husseino (ką vėliau padarė invazija).
Sankcijos galbūt prisidėjo prie Laurento Gbagbo režimo Dramblio kaulo krante ir Muammaro Gaddafi Libijoje žlugimo, bet padėtį iš esmės pakeitė kariniai veiksmai. Irane naujos sankcijos neatgrasė režimo nuo branduolinių ambicijų, nors turbūt paskatino pradėti daugiau kalbėtis su ES diplomatijos vadove Catherine Ashton. Tačiau sankcijų tikslas buvo taip pat įtikinti Izraelį, kad jis dar nebombarduotų Irano.
Sirijoje, panašu, vien sankcijų nepakanka atgrasyti Basharą Assadą nuo žudynių šalyje. Tarptautiniam atsakui sutrukdė Rusija ir Kinija, išsigandusios, kad bus pradėta panaši kaip Libijos atveju intervencija, ir vetavusios Jungtinių Tautų (JT) rezoliuciją.2 psl. >>
Spausdinti
KOMENTARAI (0)