Kas sieja augančią nelygybę, Volstrito bumą ir rizikingų paskolų fiasko? Nuo 1952-ųjų iki 1986-ųjų nebuvo nė vienų metų, per kuriuos 1 procentas turtingiausių Amerikos namų ūkių būtų uždirbęs daugiau kaip dešimtadalį visų Jungtinių Amerikos Valstijų pajamų.
Ekonomistų Thomaso Piketty‘o ir Emmanuelio Saezo skaičiavimais, nuo devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio stabiliai augus ekonomikai, turtingiausiųjų pajamos 2007 metais pasiekė sukrečiančią nacionalinių pajamų dalį – 18,3 procento. Pastarąjį kartą tokia nelygybė JAV buvo 1929 metais, kai turtingiausiesiems buvo atriekiama 18,4 procento nacionalinių įplaukų.
Tarp abiejų pajamų nelygybės evoliucijos atvejų, kurių vienas baigėsi Didžiąja depresija 1929 metais, o kitas – dabartine pasauline finansų krize, galima išvesti vieną stulbinančią paralelę. Dabartiniai laikai lyginami su „riaumojančiais dvidešimtaisiais“ – trečiuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu, kuriame amerikietiškąją svajonę pašiepiančios Scotto Fitzgeraldo novelės herojus Jay‘us Gatsby‘s savo rūmuose Long Ailende rengdavo prabangius vakarėlius.
Tiesa, realybėje šiais laikais įtartinas pelnas kraunamas iš finansų sektoriaus, o ne kūrėjo aprašytos nelegalios prekybos alkoholiniais gėrimais.
Ekonomistai suka galvas svarstydami, kokie yra dabartinių pajamų skirtumų priežastys, mastas ir pasekmės. Kasmetiniame Amerikos ekonomikos asociacijos suvažiavime Denveryje šį sausį kilo karšta diskusija dėl vienos prieštaringiausių iki šiol iškeltų hipotezių.
Pasak knygoje „Kaltės linijos“ („Fault Lines“) hipotezę išplėtojusio Raghuramo Rajano iš Čikagos universiteto Verslo fakulteto, išaugusi nelygybė tarp gaunamų pajamų arba, tiksliau, politikų atsakas į tai, žymiai prisidėjo prie pasaulio finansų krizės.
R. Rajano teigimu, technologinis progresas padidino santykinę kvalifikuotų darbuotojų paklausą, ir jų pasiūla pradėjo nebespėti koja kojon su paklausa. Tai padidino atlyginimų skirtumus tarp kvalifikuotų darbuotojų ir likusios darbo jėgos.
Ši teorija yra visuotinai pripažįstama. Tačiau R. Rajanas žengia toliau nei kiti analitikai ir tvirtina, kad už paskolų bumo, kuris pagreitino finansų krizės pradžią, slypėjo būtent didėjantys pajamų skirtumai.
Pasak jo, vyriausybės tiesiog negali stovėti nuleidusios rankas, kai mato likimo valiai paliekamus neturtingus ir nekvalifikuotus darbuotojus. Geriausia būtų skirti daugiau lėšų išsilavinimui ir specialistams ruošti. Tačiau paskolos tapo lengvu būdu pagerinti šių žmonių gyvenimo standartus per trumpą laiką. Tai ypač tinka Amerikai, turinčiai ganėtinai silpną socialinio aprūpinimo sistemą.
R. Rajano įsitikinimu, politikų atsakas baigėsi niokojamu šalutiniu poveikiu, kad ir kokių gerų paskatų sumažinti nelygybę visuomenėje buvo vedamas.2 psl. >>
Spausdinti
KOMENTARAI (0)