Naujajame darbo pasaulyje nedarbas vis dar didelis, tačiau turinčių įgūdžių ir talentingų darbuotojų trūksta. Tai aiškina Matthew Bishopas.
„Vienas geriausių laimėjimų, kuriuos gali pasiūlyti gyvenimas, yra sunkiai dirbti to vertame darbe“, – Darbo dienai skirtoje kalboje 1903 metų rugsėjo 7 dieną atkreipė dėmesį tuometinis JAV prezidentas Theodore’as Rooseveltas.
Šiuo metu milijardai tokio laimėjimo siekiančių žmonių arba atsiduria puotoje, arba patiria badą. Net ir su sunkumais susiduriančiose išsivysčiusios ekonomikos šalyse daugelis žmonių, galbūt daugiau negu kada nors anksčiau, dirba savo svajonių darbus, namo parsineša didžiules algas ir jausmą, kad nuveikė kažką naudingo.
Sparčiai augančiose besivystančiose šalyse, tokiose kaip Indija ar Kinija, daugelis bent jau turi geresnius darbus, nei būtų kada nors tikėjęsi. Tačiau tuo pat metu didelėje pasaulio dalyje nedarbas nuolat yra aukštame lygyje, o daugelis siūlomų darbų yra prastai apmokami, varginantys bei neteikiantys pasitenkinimo.
Tai turi rimtų politinių pasekmių, ypač dabartiniam Amerikos prezidentui Barackui Obamai, kuriam dėl įsivaizduojamo nesugebėjimo žmonėms sukurti pakankamai darbo vietų gresia netekti savo paties svajonių darbo.
Kai B. Obama įžengė į Baltuosius rūmus 2009 metų sausį, nedarbo lygis jau buvo pradėjęs kilti nuo 5 procentų, buvusių ankstesniais metais, kol pasiekė daugiau nei 8 procentus. Nuo to laiko nedarbo lygis nepasitaisė ir šiuo metu siekia apie 9 procentus. Iki kitų metų lapkritį vyksiančių prezidento rinkimų B. Obamą persekios posakis „bedarbis atsigavimas“ – žinoma, jeigu ekonomika dar kartą nepanirs, ir atsigavimas nepavirs „bedarbiu nuosmukiu“.
Daug amerikiečių skundžiasi, kad, palyginti su kitomis šalimis, jų ekonomika atrodo gana sveika. Silpnesnėse euro zonos šalyse darbo vietos, ypač viešajame sektoriuje, aukojamos vardan taupymo, kad būtų išvengta nemokumo, gresiančio dėl nevaržomai išlaidavusių vyriausybių sukauptų skolų. Dėl didelio nedarbo kylantis pyktis kursto neramumus bei galbūt prisidėjo ir prie Didžiojoje Britanijoje praėjusį mėnesį vykusių riaušių.
Liepos pabaigoje tūkstančiai neturinčių darbo jaunų ispanų, vadinamų los indignados (pasipiktinę), protestavę įvairiuose savo šalies miestuose tam, kad atkreiptų dėmesį į pasibaisėtiną per 40 procentų siekiantį nedarbo lygį jų amžiaus grupėje, pradėjo ilgą žygį į Briuselį.
Už pasiturinčio pasaulio ribų vykusį Arabų pavasarį, kuris šiemet nuvertė Tuniso ir Egipto vadovus, iš dalies paskatino padoraus darbo jauniems žmonėms trūkumas.
Net ir augančiose Kinijoje bei Indijoje politikos formuotojai nerimauja, kaip užtikrinti pakankamai tinkamo darbo vietų, ypač jauniems bei aukštojo mokslo diplomus turintiems žmonėms.2 psl. >>
Spausdinti
KOMENTARAI (0)