, 'opacity': false, 'speedIn': , 'speedOut': , 'changeSpeed': , 'overlayShow': false, 'overlayOpacity': "", 'overlayColor': "", 'titleShow': false, 'titlePosition': '', 'enableEscapeButton': false, 'showCloseButton': false, 'showNavArrows': false, 'hideOnOverlayClick': false, 'hideOnContentClick': false, 'width': , 'height': , 'transitionIn': "", 'transitionOut': "", 'centerOnScroll': false }); })
Taisyklė, kad sausio mėnesio išpardavimų sulaukę pirkėjai būriuojasi eilėse, kažkodėl negalioja akcijų rinkose. Čia sulekiama pirkti akcijų būtent tada, kai jos pabrangsta.
Šis vadinamasis impulso efektas daugybėje šalių pasireiškia ilgiau kaip šimtmetį. Per praėjusius metus brangusias akcijas pirkusių investuotojų gaunama investicijų grąža yra gerokai – apie dešimt procentinių punktų per metus – didesnė nei tų, kurie įsigyja pastarųjų 12 mėnesių „atsilikėles“.
Tokia anomalija tarsi spjauna į veidą mokslinėms efektyvių rinkų teorijoms, kad ankstesni akcijų kainų pokyčiai neturėtų rodyti, kaip kainos keisis ateityje.
Viso to nepaaiškinsi paprastai, kad, tarkime, pastaruoju metu brangusios akcijos yra rizikingesnės arba kad laikantis tokios strategijos atsirandančios prekybos išlaidos gali „suvalgyti“ visą uždirbamą pelną.
Nors impulso efektas yra plačiai aprašytas, niekas niekada jo tinkamai nepaaiškino. Galbūt investuotojai per lėtai reaguoja į besikeičiančią bendrovių sėkmę. Galbūt vieną kartą parodyti geri rezultatai nurašomi kaip atsitiktinė sėkmė, bet po dviejų ar trijų vertybinių popierių kainos augimo laikotarpių įmonės akcijos staiga pradeda atrodyti kaip auksinius kiaušinius dedanti žąsis.
Tikėtina ir tai, kad fondų valdytojai šį impulso efektą sukuria siekdami dirbtinai pagerinti balansus, pripirkdami geriau pasirodžiusių įmonių akcijų, kad atmiežtų ir pagražintų bendrą vaizdą. Juk daug įspūdingiau atrodo balansai, jeigu ketvirtis pabaigiamas portfelyje turint rinkos lyderių akcijų.
Dar vienas galvosūkis yra klausimas, kodėl apskritai šio efekto nepanaikina vadinamasis arbitražas, t. y. galimybė vienose rinkose akcijas pirkti pigiau, kitose parduoti brangiau?
Atsakymas turbūt slypi laike. Akivaizdu, kad impulso poveikis negali tęstis amžinai ir kad akcijų kainos negali kilti iki begalybės. Per ilgesnius, daugiau nei trejus metus trunkančius laikotarpius, akcijų biržose įvyksta atvirkštinė anomalija, žinoma kaip vertės efektas. Tų akcijų, kurių kaina buvo per žema, vertė atsikuria, ir jos pabrangsta. Perėjimas nuo vieno efekto prie kito gali pričiupti impulsus medžiojančius investuotojus, ypač jeigu jie investicijų grąžai padidinti naudojo skolintus pinigus.
Amžinai besipučiantys burbulai
Kad ir kaip aiškintume impulso vaidmenį, apie akcijų rinkas jis pasako šį tą reikšmingo. Remiantis efektyvių rinkų hipoteze, vidutinis investuotojas neturėtų tikėtis pasiekti didesnio pelningumo nei pasiekiamas visos rinkos. Todėl yra populiarios tokios nedaug kainuojančios investavimo priemonės kaip indekso sekimo fondai (angl. index-trackers) arba biržoje prekiaujami fondai (exchange-traded funds).
Pats nuogas faktas, kad investuotojai negali pasiekti didesnio pelningumo nei visos rinkos, savaime netampa racionaliu.2 psl. >>
KOMENTARAI (0)