Prabėgus dešimtmečiams po to, kai Amerika pradėjo eksperimentuoti su „darbiniu socialiniu aprūpinimu“, reikalaudama mainais už socialines pašalpas šiek tiek dirbti, Prancūzija taip pat susidomėjo šia mintimi. Laurentas Wauquiezas, už Europos reikalus atsakingas ministras, priklausomybę nuo socialinio aprūpinimo neseniai pavadino „Prancūzijos visuomenės vėžiu“ ir pareiškė, kad pašalpų gavėjai turėtų atidirbti mažiausiai penkias valandas viešųjų darbų per savaitę.
Iš pradžių visos pusės jį pasmerkė. Tačiau dabar ministro mintis sulaukia paramos. Prancūzus jaudinanti socialinio aprūpinimo išmoka yra vadinama „aktyvaus solidarumo uždarbiu“ (pranc. „revenu de solidarité active“ - RSA).
Jį prieš kelerius metus pasiūlė Martinas Hirschas, kovos prieš skurdą aktyvistas, įtrauktas į Nicolas Sarkozy vyriausybę. Šia išmoka siekiama sumažinti „skurdo spąstus“, į kuriuos įkliuvę bedarbiai atsiduria blogesnėje padėtyje, kai susiranda darbą, nes praranda savo pašalpas.
RSA mokamas ne tik bedarbiams, bet ir tiems dirbantiesiems, kurie gauna itin mažus atlyginimus. Didėjant atlyginimui, mažėja išmoka.
L. Wauquiezas siūlo, kad tie, kurie išmokas gauna neturėdami darbo – apytiksliai du trečdaliai RSA gavėjų, kurių iš viso yra 1,8 milijono – turėtų mainais kažką padaryti. Tai sukėlė pasipiktinimo šūksnius apie neteisybę. Socialistų partija apkaltino L. Wauquiezą, kad jis lipdo tinginių etiketę bedarbiams.
Socialistų lyderė Martine Aubry ministro mintį pavadino „gėdinga“. Jį pasmerkė jo paties partija: premjeras François Fillonas atšovė, kad yra ribos, kaip stipriai vyriausybės nariai turėtų kritikuoti jos pačios politikos priemones.
Kad ir kaip būtų, L. Wauquiezo pareiškimas apie sritį, kurios nesiekia jo ministro portfelis, dabar atrodo ne tiek neapdairus žingsnis, kiek pastangos pakloti pagrindą socialinės politikos pokyčiams.
„Jis gerai suprato temą, bet ją išreiškė nerangiai“, – teigia aukštas pareigas tarp dešiniųjų užimantis asmuo.
Valdančiosios N. Sarkozy Sąjungos už liaudies judėjimą lyderis Jeanas–François Copé, atsakingas už kitų metų prezidento rinkimų programos parengimą, parėmė idėją, pavadindamas ją „atitinkančią mūsų filosofiją“ ir priminimu, kad pašalpos turėtų pasiekti žmones kartu su „teisėmis ir įsipareigojimais“.
Jis teigė, kad pašalpų gavėjai turėtų dirbti nuo penkių iki dešimties valandų per savaitę, padėdami vyresniojo amžiaus žmonėms, mokyklų ekskursijoms ir taip toliau. Atsisakiusiems dirbti pašalpa galėtų būti sumažinta. Manoma, kad tokia patirtis galėtų būti panaudota kaip tramplinas į deramą darbą.
Tokios kalbos yra revoliucinės net pas dešiniuosius, kurie per daugelį metų mažai padarė, kad apgenėtų Prancūzijos pašalpų kultūrą arba su šaknimis išrautų sukčiavimą. Matuojant bendrojo vidaus produkto (BVP) dalimi, Prancūzija socialinei apsaugai išleidžia daugiau nei bet kuri kita turtingųjų šalių klubo – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) – narė (žr. grafiką).2 psl. >>
Spausdinti
KOMENTARAI (0)