Per pastaruosius dešimtmečius industrinės valstybės pasiekė technologinės pažangos ribą, todėl bankai nukreipė savo dėmesį ir resursus į inovatyvesnius sektorius. Tam, kad finansinės institucijos galėtų rizikuoti, reikėjo sumažinti jų reguliavimą, rašo „Time Magazine“.
Žurnalas pažymi, kad susidūrę su rimtesniais iššūkiais bankai ėmė samdyti itin aukštos kvalifikacijos personalą. Dėl to išsipūtė finansų specialistų prestižas ir atlygis už darbą. Tokie pokyčiai sudarė prielaidas atsirasti žmones apakinusiam pertekliui.
Kai kurie bankai labai išaugo, įleido šaknis visame pasaulyje. Bankrutavus tokiam bankui suardoma rinka, sukeliama investuotojų panika, o paskui suveikia domino efektas ir visas pasaulis nugrimzta į recesiją.
Tokia situacija verčia nacionalines vyriausybes gelbėti bankus. Tačiau šie praranda atsakomybės jausmą, nes suvokia, jog yra per daug dideli, kad jiems būtų leistą griūti ir rizikuoja vėl. Taip sukuriamas užburtas ratas, o valstybių biudžetai palaipsniui nebėra pajėgūs gelbėti finansines institucijas. Galiausiai neatsakingieji ir nesunaikinamieji išsiurbia visus ekonomikos syvus.
„Ką reikia keisti?“ – klausia „Time Magazine“. Didelių finansinių institucijų išskaidymas sukurtų dar daugiau problemų. Tikėtina, kad bankai ir toliau rizikuotų. Tačiau tada jų būtų ne keli, o šimtai, tasd jų priežiūra būtų gerokai sunkesnė.
Todėl siūloma atidžiau prižiūrėti stambius bankus, didinti kapitalo ir likvidumo reikalavimus, supaprastinti organizacinę sistemą ir didinti skaidrumą.
Demokratinės valstybės vengia didelių finansinių institucijų bankrotų, nes jie itin skaudžiai smogia gyventojams, išaugina nedarbą ir pareikalauja iš valstybės papildomų išlaidų. „Time Magazine“ siūlo gerinti socialinės apsaugos saugumo sistemą, kad darbo ar pajamų netekę gyventojai nebūtų palikti likimo valiai.
Spausdinti
KOMENTARAI (0)