Euro neišgelbės pažadai, jog ateityje bus elgiamasi geriau, rašo Italijos dienraštis „La Stampa“. Be abejo, Italijos taupymo priemonių planas ir vokiečių bei prancūzų fiskalinės sąjungos pasiūlymas rodo, kad vyksta progresas, tačiau to nepakanka.
Pasak Italijos premjero Mario Monti, Italija atliko tik pirmąją savo darbų dalį. O pati svarbiausia dar laukia ateityje – skatinti investicijas į verslą ir augimą. Tačiau tam, kad šios priemonės būtų įmanomos ir efektyvios, euras turi išsilaikyti.
Tai, kad euras išsilaikys, šiandien atrodo daug labiau tikėtina, negu prieš savaitę. Tačiau po kelių savaičių situacija vėl gali pasikeisti, nes pasiūlymas dėl fiskalinės sąjungos iš tiesų tėra pažadas, kad ateityje tokia krizė nepasikartos.
Grėsmė eurui kilo visų pirma dėl Graikijos, Italijos, Ispanijos, Portugalijos ir, kiek anksčiau, Airijos didžiulių skolų bei silpno ekonomikos augimo. Bet yra ir kitos dvi priežastys. Viena jų – bendras sutarimas netgi tarp euro zonos politikos lyderių, kad reikia nurašyti didelę dalį Graikijos skolų. Tai kelia nerimą, ar taip neatsitiks ir su kitų šalių skolomis. Antra priežastis – euro zonos vyriausybės nesutaria dėl to, kokia turėtų būti monetarinė sąjunga: ar ji turėtų apimti tik mokesčių taisykles, ar ir kolektyvinę atsakomybę dėl individualių skolų.
Panašu, kad kol kas Vokietija tvirtai laikosi savo pozicijos: euras turi būti tik taisyklių sistema, ir jokiais būdais neturėtų įtraukti bendros šalių atsakomybės. Šis sprendimas yra logiškas ir teisėtas, tačiau išlieka daugybė klausimų. Pavyzdžiui, kodėl būtent šį kartą taisyklės turėtų būti patikimos?
Sutartis dėl automatiškai taikomų sankcijų daro teigiamą poveikį, tačiau nėra garantijos, kad ji veiks geriau negu 2002–2003 m. Stabilumo ir augimo paktas. Galiausiai, automatinės sankcijos vargu ar nubaus šalis, kurios jau patiria finansinių sunkumų, tad kodėl jos turėtų būti efektyvios? Labiau tikėtina, kad jos sukels naują krizę.
Kitas klausimas, ar dabar pasiūlytos fiskalinės taisyklės išspręs problemą. Jei Europa šias griežtas taisykles būtų taikiusi 1999 m., kuomet buvo įvestas euras, Italijai, Graikijai ir Belgijai nebūtų buvę leista prisijungti prie euro zonos. Bet Airija, Ispanija ir netgi Prancūzija bei Vokietija, šiandien įsiskolinusios labiau negu taisyklės būtų leidusios 2008–2010 m. ekonominės krizės metu, dabar būtų nubaustos. Jei šios taisyklės būtų taikytos 2008–2010 m., krizė Europoje būtų buvusi dar gilesnė, o jeigu ne – ar jos būtų laikomos patikimomis?
Galiausiai, lemiama problema yra ta, kaip euro zona gali pajudėti iš dabartinio skolų lygio, kai nemažai šalių turi 100 proc. BVP viršijančias skolas, iki naujos utopijos – 60 proc. BVP viešosios skolos.
Eurą išgelbėti gali tik ilgai veikiantys vaistai. Visų pirma, reikia atskirti Graikiją ir kitas smarkiai įsiskolinusias šalis, rašo Italijos dienraštis. Aiškiausias ir kartu rizikingiausias būdas tai padaryti – išmesti Graikiją iš euro zonos. Dar viena reikalinga priemonė būtų tam tikro pobūdžio kolektyvinė garantija individualioms skoloms, ar bent jau daliai jų. Jei tai įvyks, galima tikėtis, jog euras išgyvens.2 psl. >>
Spausdinti
KOMENTARAI (0)