Nuoširdus rūpestis dėl žemdirbių, stambių žemvaldžių interesų gynimas ar dar viena landa korupcijai? Vyriausybės iniciatyva reguliuoti žemės rinką kelia prieštaringų minčių.
Vyriausybės sudaryta darbo grupė nusprendė, kad valstybė turėtų įsikišti į žemės pirkimo ir pardavimo procesą bei nustatyti papildomus reikalavimus pirkėjams. Atrodo, vien ši idėja pajudino širšių lizdą. Siūlymas įteisinti pirmumo teisę turinčių pirkėjų eilę suskaldė net vienybe garsėjančias žemdirbių organizacijas. Todėl ministrų kabinetui įteikti du projektai.
Pagal vieną variantą, palaikomą Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM), pretendentai išrikiuoti tokia tvarka: sklypo bendraturčiai, Valstybės žemės fondas (VŽF), gretimų sklypų savininkai, o paskutinėje vietoje – nuomojantys ir dirbantys žemę ūkininkai bei bendrovės. Kitame projekte, už kurį mūru stojo žemdirbius vienijantys Žemės ūkio rūmai (ŽŪR) ir Europos teisės departamentas, siūloma nuomininkus kilstelėti į antrą vietą, o VŽF numatyta ketvirta vieta.
Be to, žemės ūkio paskirties žemės galėtų įsigyti tik tie asmenys, kurie bus įregistravę ūkininko ūkį arba turės įgiję žemės ūkio išsilavinimą. Įmonės galės įsigyti žemės, jei bus pripažintos žemės ūkio produkcijos gamintojomis, kurių metinės įplaukos už realizuotą prekinę žemės ūkio produkciją sudarytų daugiau nei 50 proc. visų gautų pajamų. Tačiau pirmą kartą įsigyjant iki 1 ha žemės ūkio paskirties žemės šie reikalavimai nebus taikomi.
Vieniems žemės ūkio sektoriaus dalyviams šie siūlymai skamba lyg išganymas, kitiems – lyg prakeiksmas.
Svarbiau principas, o ne pinigai
Sigitas Dimatis, ŽŪR vicepirmininkas, įsitikinęs, kad valdžia į žemės rinką atsigręžė gerokai pavėlavusi ir pasirinko ne patį geriausią sprendimą proteguodama VŽF į antrą pirmumo eilės vietą. „Nenormali situacija, jeigu kaimynas negalės parduoti žemės kaimynui neįsikišus valstybei“, – elementaraus racionalumo pasigenda vienas ŽŪR vadovų.
Tačiau žemės ūkio viceministras Edvardas Raugalas atkerta, kad jeigu VŽF liks ketvirtoje vietoje, tai praktiškai padėtis ne daug kuo skirsis nuo dabartinės situacijos. Darbo grupė išnagrinėjo daugelio Europos šalių patirtį ir įsitikino, kad nemažai valstybių yra įvedusios vienų ar kitų ribojimų parduodant žemės ūkio paskirties žemę, o pretendentai turi įrodyti, kad ją dirbs, o ne įsigis tik norėdami pasipelnyti. Tad VŽF galėtų atlikti ne tik kontroliuojančios institucijos vaidmenį, bet ir nupirkti žemę, jeigu šios sandorio kaina keltų įtarimą. Esą šiuo metu rinkoje esama atvejų, kai hektaras žemės parduodamas vos už 500 litų, nors vidutinė kaina siekia apie 7–8 tūkst. litų. Peršama nuomonė, kad ūkininkai patiria spaudimą parduoti turtą pigiau, nors iš tiesų tik slepia pajamas ir nenori mokėti gyventojų pajamų mokesčio.2 psl. >>
Spausdinti
G. Nagulevičius tikino, kad valstybė dabar turėtų progą ištaisyti per žemės reformą priveltas klaidas, kai po žemės grąžinimo procedūrų dauguma sklypų tapo nebetinkami ūkininkauti, nes yra per maži dirbti.
Taigi tas pats VŽF (buves VŽI) per reformą ir privėlė klaidų.