Rugsėjo 11-ją, kai JAV minėjo vienuoliktąsias teroristinių išpuolių Niujorke ir Vašingtone metines, Egipte ir Libijoje prasidėję protestai prieš JAV ir agresyvūs išpuoliai naujomis bangomis ritasi per musulmoniškas valstybes.
Protestų ir neramumų pretekstu tapo JAV sukurtas filmas, kuriame išjuokiamas islamo pranašas Mahometas. Sparčiai plintantis politinių neramumų užkratas gali būti ženklas, kad amerikiečiams nepasiseks į savo pusę patraukti po Arabų pavasario besikeičiančių musulmoniškų valstybių.
Domino efektas
Neramumai tarsi domino kauliukai ėmė ristis per vis naujas valstybes. Rugsėjo 11 d. ginkluota minia užpuolė JAV konsulatą Libijoje, Bengazio mieste. Per išpuolį žuvo JAV ambasadorius Christopheris Stevensas ir dar trys JAV diplomatinės tarnybos darbuotojai. Tą pačią dieną Egipto sostinėje Kaire keli tūkstančiai protestuotojų atakavo JAV konsulatą, naikindami JAV valstybinius simbolius ir vietoje jų iškeldami juodą islamišką vėliavą.
Rugsėjo 12 d. protestai išplito į dar keletą arabų valstybių: Tunisą, Maroką ir Sudaną. Dar po dienos Jemene surengtas ginkluotas išpuolis prieš JAV ambasadą, kurio metu žuvo keturi žmonės. Demonstracijos taip pat vyko Irake, Irane ir Gazos ruože. Protestai nesiliovė ir Egipte, kur pranešta apie daugiau nei 200 sužeistųjų.
Rugsėjo 14 d. kruvinuose susirėmimuose prie JAV diplomatinių atstovybių Tunise, Sudane, Libane žuvo keletas žmonių, pranešta apie daugybę sužeistų. Rugsėjo 15 d. talibų sukilėliai atakavo NATO bazę Afganistane, kur žuvo du jūrų pėstininkai. Rugsėjo 16 d. apie pusantro tūkstančio studentų protestuodami išėjo į gatves Kabule (Afganistanas). Pirmadienį, rugsėjo 17 d., demonstracijos vyko Pakistane, Afganistane, Azerbaidžane, Libane, Palestinoje, Jemene. Antradienį Kabule sukilėlių grupuotė surengė savižudžių išpuolį, kurio metu žuvo 12 žmonių, tarp kurių – 8 užsienio piliečiai.
Ši protestų banga priminė žymaus politologo Samuelio Huntingtono prognozes, dar 1993 m. išsakytas knygoje „Civilizacijų susidūrimas“, kad svarbiausi konfliktai vyks tarp skirtingų civilizacijų, nes globalizacija gerokai padidins jų sąveiką. Nors, pasak S. P. Huntingtono, islamo ir Vakarų civilizacijų konfliktai vyksta daugiau kaip tūkstantmetį, pastarasis „civilizacijų susidūrimas“ vertas dėmesio ne tik dėl jo poveikio tarptautinio terorizmo būklei, bet ir įtakos JAV vidaus bei užsienio politikai.
„Civilizacijų susidūrimo“ teorija pastaruoju metu buvo itin kritikuojama, pirmiausia dėl politinių priežasčių – JAV visuomet bandė pabrėžti, kad jos agresyvūs veiksmai yra nukreipti prieš teroristus ir diktatūrinius režimus, o ne prieš visą musulmonų pasaulį ar islamo religiją. Arabų pavasario įvykiai, kai buvo nuversti ilgamečiai diktatoriai įvairiose arabų šalyse, optimistams leido tikėtis, kad demokratija įmanoma ir musulmoniškose šalyse, o jos natūraliai taps JAV sąjungininkėmis. Tačiau pastarųjų savaičių įvykiai rodo, kad tarpkultūriniai skirtumai ir įtampa tarp Vakarų ir islamo pasaulio bet kuriuo metu gali tapti didžiuliais konfliktais.2 psl. >>
Spausdinti
KOMENTARAI (0)