, 'opacity': false, 'speedIn': , 'speedOut': , 'changeSpeed': , 'overlayShow': false, 'overlayOpacity': "", 'overlayColor': "", 'titleShow': false, 'titlePosition': '', 'enableEscapeButton': false, 'showCloseButton': false, 'showNavArrows': false, 'hideOnOverlayClick': false, 'hideOnContentClick': false, 'width': , 'height': , 'transitionIn': "", 'transitionOut': "", 'centerOnScroll': false }); })
Savaitgalį pasaulį sukrėtusi ir toliau tebekrečianti dabar jau buvusios Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovo Dominique‘o Strausso-Kahno viešnagė Niujorke verčia Prancūzijos žiniasklaidą kalbėti apie seisminius smūgius euro zonoje ir tarptautinėje finansų institucijoje. Bet į sekso skandalą įsivėlęs prancūzas kone labiausiai sudrebino Prancūzijos politinės kairės stovyklą.
„Le Monde“
DSK skandalo atgarsiai Prancūzijos politinėse stovyklose
Kaip rašo prancūzų dienraštis „Le Monde“, šalies Socialistų partija tikriausiai galutinai prarado savo kandidatą, kuris turėjo daugiausia šansų laimėti prieš dabartinį prezidentą Nicolas Sarkozy per kitais metais vyksiančius prezidento rinkimus. Su Dominique‘u Straussu-Kahnu (DSK) priešakyje partija galėjo tikėtis išvengti gėdingo 2002 m. balandžio 21-osios istorijos pasikartojimo, kai socialistų kandidatui iš prezidento rinkimų maratono teko pasitraukti jau po pirmo turo.
Kaip pastebi dienraštis, apklausose DSK buvo vertinamas už savo tarptautinį statusą ir sugebėjimą ieškoti sutarimo net politinės kairės užribyje.
Prancūzijos socialistų partijai, vis dar tebeieškančiai tinkamo pretendento į 2012 m. prezidento rinkimus, paguodos teikia tai, kad DSK nebuvo oficialus partijos kandidatas į Eliziejaus rūmus. Taigi dar neturėdama vado, partija jo paprasčiausiai ir negalėjo prarasti; be to, socialistai apskritai neranda objektyvių priežasčių kalbėti apie kokį nors partijos pozicijų silpnėjimą.
Pasak „Le Monde“, DSK pasitraukus Socialistų partijos kandidatų, kurie galėtų jai atstovauti prezidento rinkimuose, sąrašo, Prancūzijos politinės kairės stovykloje užvirs aršios varžybos tarp likusių pretendentų. Nors viešai Prancūzijos socialistai ir bando rodyti šeiminį sutarimą, partijos viduje kunkuliuoja asmeniniai ir įsisenėję pykčiai tarp didžiųjų partijos lyderių.
Kol kas skaičiuojami trys oficialūs pretendentai: François Hollande’as, Ségolène Royale ir Arnaudas Montebourgas. Kaip rašo „Le Monde“, vis daugiau spaudimo neišvengiamai jaučia ir dabartinė Socialistų partijos pirmoji sekretorė Martine Aubry, kuriai kelti savo kandidatūrą trukdė su DSK sudarytas „paktas“.
N. Sarkozy šalininkai, valdančiosios dešinės atstovai, linkę nieko nekomentuoti, nesileisti į kalbas apie „pažemintą Prancūziją“ ir gerbti nekaltumo prezumpcijos principą.
Vis dėlto kai kuriems ministrams nepavyko išlaikyti liežuvio už dantų. Pasak ekologijos, tvaraus vystymo, transporto ir būsto reikalų ministrės Nathalie Kosciusko-Morizet, jau dabar galima kalbėti apie dvi aukas – „manomą“ ir jau „patvirtintą“. Arba, kitaip tariant, apie Niujorko viešbučio kambarinę ir Prancūzijos valstybę. Dienraštis taip pat cituoja gynybos ministrą Gerardą Longuetą, kuris neslėpė, jog galima suprasti ir kai kurių dešiniųjų politikų slaptus džiūgavimus – ypač dėl įkyrėjusio Socialistų partijos narių pamokslavimo. „Le Monde“ teigimu, N. Sarkozy su savo artima aplinka jau dalijasi įspūdžiais apie Socialistų partijos jau pralaimėtą moralinį mūšį.2 psl. >>
KOMENTARAI (0)