, 'opacity': false, 'speedIn': , 'speedOut': , 'changeSpeed': , 'overlayShow': false, 'overlayOpacity': "", 'overlayColor': "", 'titleShow': false, 'titlePosition': '', 'enableEscapeButton': false, 'showCloseButton': false, 'showNavArrows': false, 'hideOnOverlayClick': false, 'hideOnContentClick': false, 'width': , 'height': , 'transitionIn': "", 'transitionOut': "", 'centerOnScroll': false }); })
Korėjiečiai sako: kai vandenį geria karvė, ji duoda pieno, o kai vandenį geria gyvatė, ji gamina nuodus. Jei partijoms skiriami verslo pinigai nevirstų nuodais, apie finansavimo iš juridinių asmenų uždraudimą nediskutuotume, bet ar vanduo, lakamas iš kito dubens, gyvates pavers karvėmis?
Prezidentei Daliai Grybauskaitei praėjusią savaitę pasiūlius uždrausti partijų finansavimą iš juridinių asmenų (tai ne pirmas ir ne antras analogiškas projektas), partijų atstovai prieštarauti šiam principui nedrįsta. Tačiau beveik visos didžiosios partijos dėl to netektų didelės pajamų dalies, tad daugeliu atveju pritarimas yra veidmainystė, nes diskusiją apie finansavimą siekiama paversti klampiu svarstymu apie tai, su kuria blogybe gyventi yra parankiau.
Visos politinės partijos, išskyrus „Tvarką ir teisingumą“, patirtų nemažai nuostolių, tad kas už tokį įstatymą balsuos?
Paviršutiniški svarstymai naudingi
Dabar verslo finansuojamos partijos turi už tai atidirbinėti – nors toks problemos apibrėžimas yra pernelyg paviršutiniškas, jis turi pagrindą. Kita vertus, oficialiai uždraudus finansuoti partijas verslas ir toliau tą darys, tik dar daugiau šio finansavimo vyks neskaidriai ir nebus matoma oficialioje buhalterijoje. Pastarąjį argumentą lyg priekaištą pokyčiams naudoja daugelis politikų, kuriuos žiniasklaida kalbino po to, kai prezidentė pateikė įstatymo pataisas.
Net jei būtų nuspręsta iš biudžeto kompensuoti partijų prarasimas lėšas, išlaidos nebūtų itin didelės.
Į problemą žvelgti siaurai yra paranku, nes išvengiama diskusijos apie platesnį partijų finansavimo vaizdelį. Visų pirma, partijos ar politikai atstovauja verslo interesams ne dėl to, kad šis skiria palyginti kuklius 39 tūkst. litų per metus (tokia yra įstatymu nustatyta riba) arba, jei tai įmonių grupė, keliskart po 39 tūkst. litų per metus.
Politikus ir verslininkus jungia ne toks paprastas ryšys – tai yra daugiau ar mažiau susiformavęs elito sluoksnis, jungiamas bendrų interesų, draugysčių, giminysčių ir kitokių tiesioginių ryšių. O finansavimas neapsiriboja oficialiais pinigais ar per fizinius asmenis perduodamomis sumomis. Net ir atėmus iš partijų verslininkų pinigus, pastarųjų interesai ir jiems teikiami prioritetai nedingtų, o paslėpto finansavimo poreikis tik dar išaugtų.
Todėl visiškai teisūs tie, kurie nuogąstauja, kad verslo pinigai partijas vis vien pasieks – per fizinių asmenų aukas, grynųjų lagaminėliais, žiniasklaidos eterio ir ploto pirkimą. Tačiau šį kontraargumentą naudojantys politikai, atrodo kalba apie visus kitus, bet ne save. Todėl jie – tie, kurie tuos pinigus ims – turėtų prikąsti liežuvį ir ieškoti sprendimo – galvoti, kaip stiprinti finansinę partijų kontrolę.
Išloštų „Tvarka ir teisingumas“2 psl. >>
seniai laikas is viso nemoketi musu visu pinigu toms interesu konfliktuose paskendusioms grupuotems, kurios, ikvepimo pagautos, save skambiai vadina “partijomis”. tai yra lobistines organizacijos, su neskaidria buhalterija, be jokios misijos ir vizijos, tikrai ne politiniu paziuru ar isitikinimu bendrumas juos suveda po tomis veliavomis. manau, kad is ju paciu ir tiktai is ju paciu kisenes ir turi buti finansuojama ta veikla.
Pingback: VPT prabilo apie „tendencijas“ ir nuščiuvo | IQ.lt
Pingback: Partijoms kitų metų biudžete rastų papildomus 15 mln. litų | IQ.lt