Egipto prezidentas Hosnis Mubarakas ketvirtadienio vakare nepranešė apie savo atsistatydinimą, kaip to tikėjosi protestuojantys egiptiečiai ir didelė dalis tarptautinės bendruomenės. Prognozavimas – nedėkingas amatas. Tuo turėjo dar kartą įsitikinti Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Leonas Panetta JAV Kongreso nariams prieš H. Mubarako kalbą teigė, kad „egzistuoja didelė tikimybė, kad Mubarakas pasitrauks (ketvirtadienio) vakarą.“ Prognozė nepasitvirtino.
Net ir didžiulės CŽV analitikų galimybės neleido tiksliai prognozuoti galimos įvykių eigos ketvirtadienio vakarą. H. Mubarakas lauktoje kalboje nepaskelbė, kad atsistatydina iš prezidento posto. Vietoje to, jis tik perdavė dalį savo įgaliojimų viceprezidentui Omarui Suleimanui. Tačiau tai visiškai nepateisino protestuojančių egiptiečių lūkesčių. Penktadienio rytą į Kairo Tahriro aikštę rinkimosi minios, reikalaudamos, kad H. Mubarakas nedelsdamas pasitrauktų iš valdžios.
Vis dėlto lemiamas žodis dabar priklauso Egipto kariuomenei ir aukščiausiems jos vadams. Kiek anksčiau susirinkusi Karinių pajėgų vyriausioji taryba jau buvo leidusi suprasti, kad nebepalaiko H. Mubarako ir remia protestuotojų raginimus prezidentą atsistatydinti. Greičiausiai net Egipto kariniai lyderiai laukė taikaus H. Mubarako pasitraukimo. Po daug kam netikėtos H. Mubarako kalbos penktadienio rytą Karinių pajėgų vyriausioji taryba vėl rinkosi į posėdį, po kurio visuomenei turėjo būti paskelbtas „svarbus pranešimas“.
Karinių pajėgų apsisprendimas gali lemti, kaip toliau pakryps įvykiai Kaire. Iki šiol kariškiai stengėsi laikytis gana neutralių pozicijų ir nesikišo į demonstracijas. Net tais atvejais, kai prireikdavo atskirti skirtingų pozicijų minias, kariuomenė vadovavosi tiesiog idealaus „taikos užtikrinimo“ principo – atskirdami konfliktuojančias grupes ir pasitraukdami, vos tik įtampa atslūgdavo. Protestuotojus iki šiol labiausiai „tramdė“ policijos ir saugumo pajėgos.
Kariuomenės vadams tenka spręsti nelengvą dilemą – jei kariuomenė ir toliau nesikiš, įsismarkavusi minia gali tiesiog nušluoti Tahriro aikštę saugančias policijos ir saugumo pajėgas bei užimti svarbiausius valdžios institucijų pastatus. Tai gresia chaosu, riaušėmis ir rimtu kraujo praliejimu. Jei kariuomenė vis dėlto bandytų valdyti padėtį ir saugoti valdžią nuo protestuotojų – gali tekti panaudoti ginklus. Tai smarkiai pakenktų kariuomenės ir jų lyderių reputacijai bei grėstų „liaudies kerštu“ ar gal net nevaldomu sukilimu ar pilietiniu karu.
Šių scenarijų fone vienas realesnių pasirinkimų kariuomenei gali būti karinio perversmo organizavimas – H. Mubarako ir viceprezidento O. Suleimano areštas ar net egzekucija, perimant valdžią į savo rankas ir paskelbiant „stabilizacijos“ laikotarpį. Toks sprendimas gali padėti numalšinti protestuojančias minias (nes veikiama tarsi pagal jų pageidavimus), o kartu – ir išlaikyti karinio režimo principus būsimoje Egipto politinėje sistemoje.2 psl. >>
Spausdinti
KOMENTARAI (0)