Kinijoje gyvenančios lietuvės akimis – dviejų Azijos šalių konfliktas dėl mažyčių salų.
Gyvendama Pekine kone kasdien einu Lianmaqiao gatve. Prieš geras porą savaičių aplink ten esančią Japonijos ambasadą atsirado lengvas bruzdesys: keli policijos ekipažai, keliolikos protestuotojų grupelė, padaugėjo šaligatviais vaikštinėjančių šlavėjų su ausinėmis. Tada ir sužinojau, kad tarp kinų ir japonų kilo konfliktas dėl nedidukių Diaoyu (arba japoniškai – Senkaku) salų.
Iš pradžių viskas neatrodė labai rimta: keliolikos protestuotojų grupelė net Vilniaus S. Daukanto aikštėje neatrodytų grėsminga jėga, o čia – milijardinė Kinija. Tačiau kasdien žmonių vis daugėjo, o rugsėjo 15 d., šeštadienį, buvo uždarytos aplink Japonijos ambasadą esančios gatvės, pakeles nusėjo autobusai su kareiviais, policininkais ir raudonais raiščiais ant rankų ryšinčiais draugovininkais. Lianmaqiao gatve žygiavo jau tūkstantinės protestuotojų gretos. Duris užvėrė aplink esantys japonų restoranai – šioje vietoje jų itin daug. Jų langus ir iškabas savininkai apkabinėjo raudonomis Kinijos vėliavomis, matyt, vildamiesi, kad į širdžiai brangų simbolį joks kinas nepasikėsins. Tiesa, praeinant pro šalį buvo matyti, jog kelių restoranų durų stiklas nusėtas dėmių, sufleruojančių, kad į jas buvo mesti švieži kiaušiniai.
Situacija kasdien prastėjo: kinai paskelbė boikotą japonų prekėms, buvo uždarytos japonų prekes siūlančios parduotuvės, pavyzdžiui, „Uniqlo“, „Muji“, „Casio“ ir daugelis kitų. Spauda pranešė, kad itin – nuo 20 iki 40 proc. – krito japonų namų buitinės technikos pardavimo rodikliai. Nagus graužė ir japoniškų automobilių prekeiviai: ne tik vengiama juos pirkti, bet ir apskritai nebemadinga būti tokio automobilio savininku. Pekine ne vienas jų važiavo lipnia juosta uždengęs automobilio identifikacijos ženklus. „Nissan“ ir „Honda“ gamintojai Kinijoje reaguodami į situaciją uždarė savo įmones. Sunerimo verslo pasaulis: jei situacija užtruktų, ne vienam tai baigtųsi bankrotu. Baimintis yra ko: Japonijos eksportas į Kiniją sudaro 23,7 proc. viso šalies eksporto. Kinų dalis, tenkanti Japonijai, kur kas kuklesnė – 7,8 proc. Nukentėjo ir turizmo industrija: kinai atšaukė savo planus keliauti į Japoniją.
Antradienį, rugsėjo 19-ąją, protestai pasiekė piką: žmonių dar padaugėjo, sustiprintos ir pareigūnų gretos. Tądien buvo minimos 81-osios Japonijos invazijos į Kiniją metinės. Žmonės žygiavo prieš Japonijos ambasadą skanduodami „Niekada nepamiršime nacionalinio pažeminimo“ ir reikalaudami grąžinti nacionalizuotas Diaoyu salas. Virš rajono ratus nuolat suko sraigtasparniai, nuo pirmadienio nebeveikė ir priešais ambasadą esanti Pekino tarptautinė Kanados mokykla. Pasirodo ir įžeidžiančio turinio plakatų, pavyzdžiui, „Šunys ir japonai neįleidžiami“.2 psl. >>
Spausdinti
Kinai ir japonai, armėnai ir turkai, lietuviai ir rusai, etc.