Ketvirtus metus ringe karaliaujantį nedarbą dešinieji ketino užvaikyti į ringą išleidę lankstumu ir prisitaikymu pasižymintį boksininką. Tačiau po rinkimų gongo į ringą rengiamas valstybės dosniai remiamas sunkiasvoris Keynesas. Ar lietuvių kairieji savo auklėtinį moko naujų judesių, ar prieš leisdami į ringą ausin pakuždės tiesiog palaukti, kol nedarbas išsikvėps pats?
Po dešiniųjų koalicijos įvykdyto pirmojo darbo santykių liberalizavimo praėjo dveji metai. 2010-ųjų birželį Seimas pritarė lankstesnei viršvalandžių skyrimo tvarkai, terminuotoms darbo sutartims naujose nuolatinio darbo vietose ir kitoms Darbo kodekso pataisoms. Tuomet pernelyg nesipriešino ir profsąjungos, blokavusios tik galimybę atleisti darbuotoją be išankstinio įspėjimo, bet su dvigubai didesne išeitine kompensacija.
Didelių vilčių dėl darbo vietų pagausėjimo tuo metu nebūta. Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Mykolas Aleliūnas priėmus pataisas teigė, kad jos padės spręsti ne nedarbo, o gamybos efektyvumo problemą.
Antrasis darbo santykių liberalizavimo raundas, planuotas šį pavasarį, valdantiesiems nepavyko. Trišalė taryba nesutarė dėl pataisų, o Seimas jų paskutinėmis sesijos dienomis nepriėmė. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) deklaravo, kad pataisos Seimui pateiktos pirmiausia „siekiant padidinti darbo santykių lankstumą, skatinti naujų darbo vietų kūrimą, nedarbo mažinimą, jaunimo įdarbinimą“.
„Tam, kad sumažėtų nedarbas, reikia kitų dalykų – verslo plėtros, investicijų, kad atsirastų naujų įmonių ir t. t.“ – tai ne socdemo ar profsąjungiečio, o to paties darbdavių atstovo M. Aleliūno žodžiai, ištarti prieš dvejus metus.
Dabar savo receptus siūlo kairiosios partijos, kurios nedarbą žada mažinti valstybės investicijų programomis. Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Algirdas Butkevičius vardija gatvių apšvietimo modernizacijos, žemės ūkio gamybos skatinimo, kelių infrastruktūros projektus, net suskystintų dujų terminalą. Vienas visoms partijoms bendras projektas – plati daugiabučių namų renovacijos programa.
Visos opozicinės partijos savo programose kartoja mantras apie verslumo skatinimą ir darbo rinkos pagyvinimą perkvalifikavimo ir panašiomis programomis. Tačiau šioje srityje priemonių turinys yra ribotas ir sugalvoti ką nors visiškai naujo čia nėra paprasta.
„Siūlomos priemonės yra gerai žinomos, bet lieka empirinis klausimas apie jų įgyvendinimą“, – sako Egidijus Barcevičius, Viešosios politikos ir vadybos instituto tyrimų vadovas.
„Tikėtis, kad SADM savo kompetencijos ribose gali ką nors labai radikaliai pakeisti, nereikėtų“, – priduria jis.
Pavienių įsidarbinimo ar įdarbinimo skatinimo priemonių taikymą kritikuoja kairysis ekonomistas, Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka. „Jei subsidijuosime jaunimo įsidarbinimą, jie įgis patirties ir įsidarbins, bet vietoje jų neįsidarbins keturiasdešimtmečiai bedarbiai. <…> Jeigu yra viena darbo vieta, tai vienas žmogus ir bus įdarbintas“, – sako ekonomistas, pabrėžiantis, kad problema yra darbo pasiūla, o sprendimas – vartojimo skatinimas.2 psl. >>
Spausdinti
KOMENTARAI (0)