Kol jungtinės britų, prancūzų ir amerikiečių pajėgos atakuoja Libijos diktatoriaus Muammaro Gaddafio pajėgas, Serbijos sostinėje Belgrade vyksta mitingai Libijos režimui palaikyti.
Balkanų tiriamosios žurnalistiko tinklo leidinys „Balkan Insight“ praneša, kad sekmadienio vakarą grupelė protestojų kabino plakatus Serbijos sostinėje Belgrade, išreiškiančius palaikymą M. Gaddafiui po to, kai jungtinės Vakarų pajėgos pradėjo antrąją antskrydžių seriją virš Libijos. Protestuotojams vadovavo ne kas kitas, o buvusio Jugoslavijos diktatoriaus Josifo Brozo Tito sūnus Joška Brozas.
Tokią paramą Libijos diktatoriui gali paaiškinti dvi aplinkybės. Pirma, tiek J. B. Titas, tiek Slobodanas Miloševičius palaikė itin šiltus santykius su M Gaddafiu. Tokia pozicija anksčiau buvo paremta ekonominiais (J. B. Tito atveju) ar politiniais (S. Miloševičiaus atveju) išskaičiavimais, o šiandien ji paremta J. B. Tito sūnaus skelbiamomis vertybėmis ir idėjomis.
Antra, prieš ketverius metus M. Gaddafiui vienas abejotinos kilmės privatus Belgrado universitetas „Megatrend“ suteikė garbės daktaro laipsnį. Tuomet universiteto direktorė Mica Jovanovič tokio apdovanojimo suteikimą argumentavo kaip mokslinį, o ne politinį žingsnį (M. Gaddafis atsakingas už didžiausiu drėkinimo projektu pasaulyje laikomą dirbtinę upę, tiekiančią vandenį Sacharos dykumoje įsikūrusiai Libijai. Pats diktatorius šį projektą vadina „aštuntuoju pasaulio stebuklu“). Tačiau tai, kad M. Jovanovič buvo socialistų partijos ir asmeniškai S. Miloševičiaus finansininkė, yra daugiau nei sutapimas.
Vos prieš mėnesį opozicinės radikaliosios jėgos, kurių priešakyje – buvę S. Miloševičiaus bendražygiai, išvedė į Belgrado gatves dešimtis tūkstančių gyventojų, nešinų plakatais ir Serbijos vėliavomis, reikalaudami pirmalaikių parlamento rinkimų.
Nors tuomet tokia vienadienė akcija nevirto masiniais protestais, kaip kad Tunise ir Egipte, ar karu – Libijoje, tokia iniciatyva rodo kiek kitokį politinį Serbijos klimatą nei jos kaimynėse valstybėse Balkanuose. Todėl kyla klausimas, ar Libijos atvejis netaps šaukštu deguto ir taip jautriai istorinius įvykius interpretuojančioje Serbijos medaus statinėje.
Tiek Albanijoje, tiek Kosove politiniai lyderiai suskubo šlovinti Vakarų karinius veiksmus Libijoje, brėždami paraleles su 1999-ųjų NATO atakomis prieš S. Miloševičaus režimą. Tačiau tai, kas albanams yra pergalės, serbams asocijuojasi su pralaimėjimu ir pažeminimu. 1999-ųjų užsitęsusį Belgrado bombardavimą serbai iki šiol laiko neteisėtu, o karinė intervencija į Kosovą laikoma okupacija. Ir tai nėra tik radikaliųjų nacionalistų reiškiama pozicija. Todėl bet kokios paralelės tarp Vakarų veiksmų Libijoje ir Kosove gali skaudžiai atsiliepti kaimynių santykiams Balkanuose.
Nereikia pamiršti ir to, jog Libija buvo pirmoji valstybė pasaulyje, pasiuntusi pagalbą Serbijai po 1999-ųjų NATO bombardavimo, o M. Gadaffis griežtai atsisakė pripažinti Kosovo nepriklausomybę 2008 m. vasarį.2 psl. >>
Spausdinti
Matai, Serbai patys pripratę griežtai su neramumais tvarkytis – nušauni kelis šimtus, išvarai iš namų, išprievartauji ir ramu.
Pingback: B.Obama žaidžia su ugnimi | IQ.lt
Nebūčiau tokia griežta serbų atžvilgiu. Kalbėti, kas daugiau šaudė, išvarė ar prievartavo Kosove ir/ar Bosnijoje yra sudėtinga. Etniniai nesutarimai Balkanuose – labai kompleksinė problema, neturinti vienareikšmiško atsakymo ir tik vienos kaltos pusės.