Įvairių tyrimų duomenimis, Lietuvoje uga ir pasyvios jaunuomenės kartą. UNESCO klubo Asmenybės ugdymo instituto „Rafaelis“ duomenimis, Lietuvoje 43 procentai jaunų žmonių neužsiima jokia papildoma veikla – nepriklauso jokioms organizacijoms, neformaliojo ugdymo institucijoms. Tokia karta esą ardo šeimos instituciją, pilietišką ir socialiai atsakingą visuomenę.
Statistika rodo, kad Lietuvoje pernai įregistruota 18,6 tūkst. santuokų, o ištuokų – 10 tūkstančių. Remiantis UNICEF organizacijos tyrimu 29 valstybėse (Lietuva yra 28 vietoje, Malta – paskutinėje) tėvai su vaikais bendrauja vidutiniškai 5–8 minutes per dieną.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė pastebi, kad vieni iš dažniausių nusiskundimų yra susiję su tėvų skyrybomis, nes labai retai sugebama išsiskirti gražiai. Tokiose šeimose vaikas patiria didelį emocinį krūvį, jis yra priverstas laviruoti tarp dviejų nesutariančių tėvų ir pats tampa suaugusiu.
Eurobarometro duomenimis lietuviai jaučiasi vieni nelaimingiausiais Europoje, po Lietuvos yra tik Latvija ir Vengrija. E. Žiobienė pritaria, kad vaikų nelaimingumas yra akivaizdus, nes yra nemažai vaikų, kurie jaučiasi apleisti ne vien materialine prasme, bet ir dvasine.
„Vaikas ir iš tos geros socialinės aplinkos gali pasakyti, kad jis yra apleistas. O apleistumas reiškia, kad jis turi brangiausius daiktus, bet mama ir tėtis jam skiria mažai dėmesio“, – sako E. Žiobienė.
Kodėl vaikai – pasyvūs?
Šie skaičiai parodo, kad vaikams trūksta ne tik tėvų, bet ir valstybės dėmesio. Anot UNESCO klubo Asmenybės Ugdymo Instituto „Rafaelis“ direktorės Marijos Mandelės Leliugienės, Lietuvoje nesudaromos sąlygos mažesnes pajamas gaunančioms šeimoms vaikus leisti į būrelius, tai yra, užtikrinti neformalųjį švietimą. Kaip pavyzdį pašnekovė pateikia Klaipėdos miestą, kuriame ji vykdė savo veiklą su „Rafaeliu“ ir nesulaukė jokio savivaldybės palaikymo.
Tačiau tai nėra vienintelė priežastis, kodėl vaikų užimtumas yra menkas. M. Mandelė Leliugienė įvardina dar dvi priežastis – visuomenės apatiją ir neigiamą tėvų požiūrį į vaikų neformalų ugdymą.
„Komunistinis virusas taip susargdina tautą, kad auginama parazitinė karta, kuri mano, kad jai visi turi kažką duoti, bet ji pati niekam nieko neprivalo duoti atgal“, – aiškina M. Mendelė Leliugienė.
E. Žiobienė pritaria, kad visuomenės pasyvumas yra kilęs dar iš okupacijos laikų: „tai yra mūsų tarybinis paveldas – kaip aš užaugau, taip ir vaikas užaugs“.
Papildomo ugdymo svarba
M. Mandelė Leliugienė akcentuoja, kad neformalus ugdymas yra svarbus tuo, kad jis keičia vaiko „vergo“ mąstyseną, kuri yra paveldėta iš sovietinių laikų. Jauno žmogaus papildomas lavinimas yra svarbus dar ir todėl, kad tai tampa indėliu gydyti tautos mentalitetą. Vaikai yra mokomi kritinio ir laisvo mąstymo, daryti savarankiškus sprendimus, atsakomybės.2 psl. >>
Spausdinti
Tiek nesąmoningų paaiškinimų senai neteko skaityti. Kaip visada lengviausia daug ką nurašyti sovietiniam palikimui ir valstybei. Tokių priežasčių vardinimas rodo, kad jas vardinantys asmenys yra senų laikų palikimas, kuomet viskuo rūpinosi “valstybė”. Visų pirma vaiku turi rūpintis tėvai, ir nebūtina vaiką įkišti į būrelį. Yra begalė žaidimų ir užsiėmimų, tereikia noro turėti su vaiku užsiimti, o ir pigiau išeina.
O čia irgi geras: “…siūloma įvesti neformalaus ugdymo mokinio krepšelį…”. Paskutiniu metu labai jau populiari ta krepšelio idėja. Ar ir čia krepšelis, kurį “neštųsi” vaikas bus tuščias kaip ir darželių atveju?
Gal kokį kartą reiktų nustoti svaigti ir sprendimų paieškoti šalia.