Karų Afganistane bei Irake išvargintų valstybių lyderiai nedvejodami lygiai prieš 100 dienų įsivėlė į dar vieną karinį konfliktą – pradėtos atakos prieš Libiją valdantį Muammarą Gaddafį. Tuo pat metu kraujas liejosi kitoje, kiek tolimesnėje šalyje: Dramblio Kaulo Krante (DKK) naujai išrinkto prezidento Alassane Ouattaros pajėgos aršiai kovėsi su valdžios apleisti nenorinčiu Laurentu Gbagbo. Tačiau NATO valstybės į pastarąją situaciją reagavo gerokai abejingiau – po daugybės raginimų DKK likimu susirūpino tik buvusi kolonizatorė Prancūzija. Skeptikai pasakytų – viską lemia nafta. Tačiau ar tikrai nėra jokio kito paaiškinimo?
Įsiveržimas į šalį siekiant sustabdyti ten vykstančius žmogaus teisių pažeidimus tarptautinėje teisėje vadinamas humanitarine intervencija. Pagal Jungtinių Tautų (JT) Chartiją, bet kokie kariniai vienos valstybės veiksmai prieš kitą yra draudžiami, nebent jie vykdomi savigynos tikslais arba autorizuoti JT Saugumo Tarybos. Pastarosios veiksmus šiais klausimais reguliuoja VII minėtos chartijos skyrius, kuriame teigiama, kad Taryba turi kovoti prieš „grėsmę taikai, jos pažeidimus arba agresijos akto pavojų“. Čia susiduriama su esmine problema – JT Chartijoje nėra paaiškinta, kaip turėtų būti suprantamos šios sąvokos. Be abejonės, tai palieka daug vietos interpretacijoms, kurios gali būti nulemtos ne tiek teisinių motyvų, kiek savanaudiškų interesų.
Pagal tarptautinės teisės normas, JT Chartija turėtų būti interpretuojama atsižvelgiant į Saugumo Tarybos (ST) jurisprudenciją, t.y. priimtas rezoliucijas. Teisininkės Monikos Lourdes atlikta analizė parodė, jog laikui bėgant ST požiūris į taikos sąvoką kito. Iki pat XX a. pabaigos rezoliucijose dominavo negatyvi taikos sąvoka – ji buvo suprantama kaip karo nebuvimas.
Intervencija taip pat buvo grindžiama žiaurumų, vykdomų šalies viduje, galimu destabilizuojančiu poveikiu bendram regiono saugumui: didelių pabėgėlių srautų sukūrimas, „sniego gniūžtės“ efektas ir pan. Tuo tarpu pasibaigus Šaltajam karui vis dažniau kaip savaiminė grėsmė tarptautiniam saugumui buvo minimi plataus masto žmogaus teisių pažeidimai ar grasinimai juos įvykdyti.
Kovo pabaigoje JAV kariniams veiksmams prieš M. Gaddafį pritarė net du trečdaliai amerikiečių, tuo tarpu situacija Dramblio Kaulo Krante buvo suvokiama kaip grynai Prancūzijos reikalas.
Taigi galima išskirti porą humanitarinę intervenciją pateisinančių sąlygų: visų pirma, žmogaus teisių pažeidimai turi būti pakankamai plataus masto ir artėti prie genocido ribos arba turi būti aiškiai išreikštas ketinimas įvykdyti šiuos pažeidimus. Antra, situacija šalyje turi turėti potencialų destabilizuojantį efektą ir kelti grėsmę viso regiono taikai ir saugumui.
Atsižvelgiant į minėtus kriterijus, tiek Libija, tiek DKK turėtų sulaukti panašaus tarptautinės bendruomenės dėmesio. M. Gaddafio režimas malšindamas sukilimą iš sraigtasparnių šaudė į taikius protestuotojus, taip pat užfiksuota nemažai brutalaus jo armijos elgesio su civiliais pavyzdžių. Maža to, pats M. Gaddafis televizijos transliacijos metu teigė, kad susidoros su visu sukilėlius palaikančiu kaimu, kas gali būti traktuojama kaip grasinimas įvykdyti genocidą.2 psl. >>
Spausdinti
Kavailas str. Žmonių nuomonė nieko nelemia. Lemia kapitalo norai.