Prieš šešerius metus prancūzai ir olandai, balsavę prieš ES konstituciją, atrodė ilgam sužlugdę Europos integracijos optimistų viltis. Tačiau finansinė krizė jau privertė peržengti kai kuriuos šalių suverenumo tabu ir integracijos šalininkai, tarp kurių yra ne tik teoretikai, bet ir sprendimų priėmėjai, vėl kalba apie neišvengiamą judėjimą fiskalinės sąjungos link.
„Daugelis buvo įsitikinę, kad ES pasiekė tokį lygį, kada ji turi likti daugmaž stabili daug metų. Tai etapas, kada daugiau Europos integracijos negali būti, nes žmonės to nenori (ir tai labai aiškiai pasakė referendumuose Prancūzijoje ir Olandijoje). Kita vertus, atgal grįžti irgi nelabai išeina, kadangi jau sukurtas pakankamai stabilus save palaikančių politikų ir institucijų tinklas. Tačiau euro krizė rodo, kad tai nėra tiesa – dabartinė situacija nėra stabili, – sako dr. Klaudijus Maniokas, viešosios įstaigos „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ valdybos pirmininkas. – Daugeliui akivaizdu, kad status quo ilgiau yra neįmanomas. Pasakius tai, atsiranda daug papildomų klausimų dėl judėjimo krypties“.
Nepolitizuota integracija, kuri ilgą laiką vyko be didesnių viešų kontroversijų ir diskusijų, pasiekė savo ribas.
Nejautri integracija baigėsi
„Nepolitizuota arba politiškai nelabai matoma integracija, kuri vyko per bendrąją rinką ir ilgą laiką vyko be didesnių viešų kontroversijų ir diskusijų, pasiekė savo ribas. Matome, kad šitas projektas sukelia įvairias pasekmes, kurios gali sąlygoti ir tai, kad visuomenė aktyviau dalyvaus prieštaraudama integracijos gilinimui, kuri anksčiau buvo tik ES elito reikalas“, – mano Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius dr. Ramūnas Vilpišauskas.
Gilesnės integracijos idėja Graikijos finansų gelbėjimo kontekste yra itin nepopuliari tarp rinkėjų – ir tarp turtingesnių šiauriečių, kuriems tenka gelbėjimo našta, ir tarp pačių Graikų, kuriems reikia taikstytis su paramos paketuose brukamais taupymo sprendimais. Graikai savo nuomonę pareiškė masiniais protestais ir riaušėmis, o Vokietijoje kanclerės Angelos Merkel partijos populiarumas rinkimuose toliau smunka.
Pasak K. Manioko, politinė integracijos kaina yra itin aukšta visų pirma dėl to, kad Europa neturi vieningos tautos. „Nėra pagrindo, kuris įteisintų tuos pervedimus iš turtingesniųjų skurdesniems arba daugiau problemų turintiems regionams. Labai didelė šito projekto politinė kaina. Niekas nenori mokėti už kitų „išlaidavimą“, kaip dabar vadinama. Tas matosi Vokietijoje, Suomijoje, Slovakijoje, kitose šalyse, kurios laikosi griežtesnės fiskalinės disciplinos“, – sako K. Maniokas.2 psl. >>
Spausdinti
Pingback: J.M.Barroso žada euro zonos obligacijas | IQ.lt