Britai svarsto, kaip reikėtų reaguoti į Anderso Breiviko išpuolį. Taip pat nerimaujama dėl padėties Libijoje. Tuo tarpu šalies viduje vyksta kova su visuomenės negalavimais – elementaraus vaikų lavinimo trūkumas ir nesąžiningas elgesys su reklamos vartotojais.
Siūloma neieškoti prasmės A. Breiviko veiksmuose
„The Guardian“ apžvalgininkas Simonas Jenkinsas tvirtina, kad neapgalvota Didžiosios Britanijos reakcija į tragiškus įvykius Norvegijoje gali būti pavojingesnė nei patys A. Breiviko veiksmai – nors ir kruvini, tačiau beprasmiai. Žudiką, anot S. Jenkinso, reiktų laikyti paprasčiausiu bepročiu, įdomiu tik kriminologams ir smegenų tyrinėtojams, tačiau politikai neturėtų jo laikyti reikšmingu.
Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas, reaguodamas į galimas A. Breviko sąsajas su britų kraštutinėmis dešiniosiomis jėgomis, sušaukė saugumo tarybą ir pareiškė, kad „reikia peržvelgti vidinę saugumo situaciją“. Tokia reakcija, interpretuojant bepročio veiksmus kaip teroristinį išpuolį, gali būti kaip tik tai, ko ir siekė A. Breivikas. „Ieškoti normalumo šiame išsigimime reiškia suteikti jo veiksmams vertės ir melagingos prasmės“, – teigia „The Guardian“ apžvalgininkas.
Terorizmas yra politizuotas ir racionalus veiksmas, kuomet smurtiniu keliu sukeliant baimę visuomenėje siekiama konkrečių tikslų. Šia prasme Norvegijos paauglių skerdynės nėra terorizmas, nes juo buvo siekiama tiesiog išlieti neaiškų ir abstraktų pyktį savai visuomenei. Vadinamojo A. Breiviko „manifesto“ analizavimas nė kiek nepadės geriau suprasti nacionalizmo ir ksenofobijos apraiškų ir nuo jų apsisaugoti, tad teisingiau būtų tai apskritai ignoruoti.
Galų gale, net pati tobuliausia saugumo užtikrinimo sistema nepadės apsisaugoti nuo tokių katastrofų. „Reikalavimas dar griežtesnės ginklų pardavimo kontrolės ar sekti kraštutines politines grupuotes gali pasitarnauti dėl galios ir pinigų besivaržančios saugumo pramonės interesams. Tai taip pat spaudžia vyriausybę įvesti dar daugiau kontrolės ir sekimo priemonių. Savo ruožtu tai sėja baimę ir skatina nuolankumą valdžiai. Ar to mes siekiame?“ – rašo S. Jenkinsas.
Jis ironizuoja, kad tikrai ne Didžioji Britanija turi mokyti Norvegiją, kaip reaguoti į nelaimę. Panašu, kad ši Skandinavijos šalis ir taip išlieka laisvės ir demokratijos gynėja, į žiaurumą reaguojanti tik dar didesne parama pliuralizmo ir atvirumo principams. Tuo tarpu britai, kaip parodo ir D. Camerono atvejis, linksta į kiekvieną grėsmę iš karto perdėtai reaguoti neliberaliais suvaržymais. Raganų medžiokle demokratijos nesustiprinsi.2 psl. >>
Spausdinti
KOMENTARAI (0)