Jaunimo padėtį Lietuvoje bene geriausiai apibūdina du rodikliai. Dėl vidurinį ir aukštesnį išsilavinimą turinčiųjų skaičiaus pavydas ima net Didžiąją Britaniją. Tuo tarpu jaunimo nedarbas – vienas aukščiausių Europoje.
Atrodo, kad kai kurie jaunuoliai stengiasi žūtbūt pabaigti aukštąją mokyklą, negalvodami apie specialybę. O bendra stojimo į aukštąsias mokyklas tvarka nereikalauja atskirų egzaminų, tad studentai turi galimybę vienu metu bandyti stoti ir į statybos inžineriją, ir į lietuvių filologiją. Svarbiausias aspektas – ne pasiryžimas ir motyvacija, o brandos egzaminų rezultatai.
Šalies menininkus ruošiančios aukštosios mokyklos pirmosios pradėjo reikalauti galimybės stojančius rotuoti remiantis labiau motyvacija, o ne iš mokyklos atsineštais pažymiais.
Savo pavardės nenorėjęs viešinti vienas Vilniaus universitete dėstančių profesorių IQ.lt teigė, kad stojančiųjų motyvacijos trūkumas dažnai pakiša koją jiems tiek studijų metu, tiek po to: „Dėstau su bene aukščiausiais koeficientais įstojusiems studentams, tačiau bent trečdalis jų nėra pasiruošę – turėtų arba mokytis kito dalyko, arba išvis atsisakyti siekti aukštojo mokslo diplomo. Nėra tvirtų įgūdžių – jų mokykla nesuteikia, arba jaunuolis nėra pasiryžęs savo gyvenimo sieti su pasirinkta profesija.“
Personalo paieškos kompanijos „CV Online LT“ marketingo direktorės Ritos Karavaitienės teigimu, stojant į aukštąsias mokyklas privalu apginti savo motyvaciją. Tokiu būdu verslo vadybą ir teisę rinktųsi ne dėl diplomo, kuris vargiai garantuoja darbą, bet dėl noro save realizuoti toje srityje. Anot R. Karavaitienės, sugriežtinus stojimo taisykles į specialybes, kurias baigusių studentų skaičius – perteklinis, nereikėtų aimanuoti dėl nedarbo, nes motyvuotų specialistų trūksta ir jie visada yra noriai priimami į darbą.
Kartu reikėtų didinti ir profesinėse mokyklose įgytų specialybių populiarumą. Įvairių specialybių darbininkų pritrūksta net ir krizės metu. Paradoksas: Lietuvoje darbininkais nenorintys būti jaunuoliai stengiasi įgyti aukštąjį išsilavinimą, o vėliau, neradę darbo, išvažiuoti į užsienį dirbti nekvalifikuotų darbų.
Retinant aukštųjų mokyklų auditorijas būtų galima pildyti kvalifikuotų darbininkų gretas. R. Karavaitienės teigimu, aukštasis mokslas Lietuvoje kiek pervertinamas: pavyzdžiui, Vakarų Europos šalyse medienos pramonės įmonei vadovaus tikslinį profesinį išsilavinimą medienos srityje turintis specialistas, o ne verslo vadybos diplomo savininkas.
Nenori valstybės rankos
Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) ruošiamų specialistų skaičių bando reguliuoti skirstydama valstybės krepšelius – nepaklausioms specialybėms jų suteikiama mažiau, perspektyvioms skaičius didinamas. Ne pirmus metus glostomos ir kolegijos – valstybės skiriamų nemokamų studijų skaičius didinamas.2 psl. >>
Spausdinti
Yra dalis kad istoja ne ten kur reikia. Kiti bando darbintis neisdarbina ir isvaziuoja. kiti bando darbintis, neisidarbina dirba kita darba. O pats baisiausias dalykas kai supranti per velai kad istojai ne ten kur reikia o persikvalifikuoti kainuoja didelius pinigus ir laiko. Lietuvoje persikvalifikasvimo programų nera. Tada supranti kad stovi vietoje, dirbi fabrike kad pavalgyt galetum ir vaikus pamaitintum.
jei ne mazi vaikai manes lietuvoj jau seniai nebutu.
Todel reikia vaikus mokyti, kad nedarytu tokiu paciu klaidu ateity. Stotu ten kur nuosirdziai nori stot.
Ir uzsieny igyti nauja diploma ir studentiskas pragyvenimas kainuoja baisius pinigus. Niekas niekur is nieko nenukrenta.
Reikia ivesti motyvacinius rasinius, tada nerasytu 20 skirtinug ir visiskai nesusijusiu specialybiu, nes tingetu. Manau daug studentu vos ta viena prisestu vos ne vos kazkaip parasyti.