Arabų pavasariui įžengus jau į ketvirtąjį mėnesį, jis susiduria su iššūkiais, bet tuo pačiu ir kuria naujas galimybes. Nepaisydama kliūčių Libijoje, Jemene ir Sirijoje, demokratijos banga po truputį keičia Artimųjų Rytų politinį kraštovaizdį.
Nacionalinis susitarimas Palestinoje tarp „Fatah“ ir „Hamas“, pasirašytas Egipte kovo 3 dieną, yra vienas svarbiausių pasiekimų šioje pokyčių jūroje. Neabejotina, kad toliau bus kitų reikšmingų pasiekimaų, ir Turkija yra pasirengusi jais pasinaudoti. Juolab kad Arabų pavasaris greičiau stiprina nei silpnina Turkijos vaidmenį Arabų pasaulyje ir pateisina naują Turkijos užsienio politikos strateginę kryptį.
Turkijos strategija, įtraukianti skirtingas vyriausybes ir politines grupes Arabų pasaulyje, pakeitė pačią Artimųjų Rytų politiką. Turkijos pareigūnai įvairiomis progomis nevengia pareikšti, kad pokyčiai Arabų pasaulyje yra neišvengiami ir turi atspindėti teisėtus žmonių teisingumo, laisvės ir gerovės siekius. Dar daugiau, pokyčiai turi būti pasiekti be smurto, ir reikia užtikrinti taikų perėjimą prie pliuralistinės demokratijos.
Turkijos ministras pirmininkas Recepas Tayyipas Erdoğanas siekė to Libijoje, dar prieš įsiplieskiant nesiliaujančioms kovoms šioje šalyje. R. T. Erdoğano tyli, užkulisinė diplomatija siekė užtikrinti taikų perėjimą į „pogadafinę“ erą. Šis laipsniškas požiūris sutampa su principine Turkijos pozicija dėl reformų Arabų pasaulyje, ypač Sirijoje, su kuria Turkija turi bendrą 900 km sieną.
Per pastarąjį dešimtmetį Turkija išvystė įvairaus pobūdžio santykius su Artimųjų Rytų šalimis, apimančius gerėjančius ryšius tiek su vyriausybėmis, tiek ir su tų šalių visuomenėmis. Išties, Turkija greičiausiai yra vienintelė šalis Arabų pasaulyje, sugebėjusi vystyti santykius šiais abiem lygmenimis.
Įsitraukimo politika atsipirko įvairiomis prasmėmis, ilgainiui sustiprindama Turkijos įvaizdį regione. Skirtingų politinių pažiūrų arabų intelektualai, aktyvistai ir jaunimo lyderiai rodo didelį susidomėjimą tuo, kas kartais vadinama „turkišku modeliu“. Stabili Turkijos demokratija, auganti ekonomika ir aktyvi užsienio politika paskatino vis geresnį šalies pasiekimų vertinimą, kuris savo ruožtu sustiprino ir šalies „minkštąją galią“ regione.
Tai atspindi ir Arabų pasaulyje vykstančios aktyvios diskusijos apie Turkijos gebėjimą suderinti islamą, demokratiją ir ekonominį augimą. Svarbiausias klausimas šiose diskusijose – kaip Arabų šalys turėtų persitvarkyti dvidešimt pirmajame amžiuje. Auganti praraja tarp Arabų pasaulio vyriausybių ir visuomenių tapo nesuvaldomu deficitu, ir jis atrodo itin didelis, palyginti su Turkijos pavyzdžiu.
Kol Arabų pavasaris skirtingu greičiu skleidžiasi skirtingose šalyse, Turkija ir toliau spaudžia arabų vyriausybes imtis esminių reformų. Arabai nusipelnė laisvės, saugumo ir gerovės ne mažiau nei kiti žmones, o Turkija pasiruošusi priimti tą naudą, kurią suteiks demokratinis, pliuralistinis ir klestintis Arabų pasaulis.2 psl. >>
Spausdinti
KOMENTARAI (0)