Pastaraisiais metais aukštasis mokslas tapo vienu svarbiausių diskusijų objektų. Reikėtų džiaugtis, nes mūsų šalis teturi vieną išteklių – intelektą, kurio kokybė priklauso nuo aukštojo mokslo sistemos. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė išdrįso iš esmės pajudinti nusistovėjusius aukštojo mokslo instrumentus – valdymą ir finansavimą. Reformos ištakose buvo daug kalbų apie aukštojo mokslo ir aukštųjų mokyklų veiklos neefektyvumą, rengiamų specialistų neatitikimą rinkos poreikiams bei demografinę krizę, kuri reiškia, kad per dešimtmetį būsimų studentų sumažės mažiausiai 40 proc.
Visų partijų atstovai šių grėsmių akivaizdoje sutarė, kad pokyčiai būtini. Nebuvo abejojančių, kad reikia stiprinti aukštųjų mokyklų konkurencingumą bei skatinti gabų jaunimą studijuoti Lietuvoje. Visi sutarė dėl tikslo, tačiau dešiniųjų Vyriausybės strategija kėlė aistrų. Visa, kas nauja, sulaukia pasipriešinimo. Tai – aksioma. Todėl svarbu ne tai, kad neigiamų nuostatų buvo daug, tačiau tai, kad spekuliatyvių pareiškimų lavina klaidino visuomenę. Taip susiformavo mitai, kuriais dabar aklai vadovaujasi naujoji Vyriausybė.
Pirmas mitas – aukštojo mokslo sistema priklauso nuo moksleivių pasirinkimo. Esą jie nieko nesupranta, o šalis stokoja taip reikalingų specialybių. Taip atsirado „valstybės užsakymo“ ideologija. Kažkodėl visi užmiršo, kad jau gyvenome valstybės užsakymo laikais, kai valstybės tarnautojai, kurie prisiėmė misiją būti protingesniais už visus likusius piliečius, nuspręsdavo, ko ir kiek jų „avelėms“ reikės. Valstybės užsakymai aukštajam mokslui yra visiškas absurdas, nes ko reikės ūkiui, gali atsakyti tik ūkio dalyviai, kuriantys darbo vietas, ir pačios aukštosios mokyklos, kurios tam ir telkia intelektą, kad prognozuotų, kokių kompetencijų reikės šiuolaikiniam žmogui, kuris, gavęs išsilavinimą, turės tęsti savo profesinę veiklą dar bent 40–50 metų.
Kaip galima užsakyti, jei neįsipareigoji nupirkti? Ar ši Vyriausybė rengiasi atkurti ir kitus sovietinės sistemos principus, kai kiekvienas aukštosios mokyklos absolventas gaudavo paskyrimą?
Antras mitas – dauguma studijų krepšelių atitenka socialiniams mokslams, nors trūksta specialistų, turinčių technologinį išsilavinimą. Pirma, reikia pabrėžti, kad studijų krepšeliai yra idealus mechanizmas finansavimui reguliuoti pagal studijų kryptis. Tai, beje, pastaroji Vyriausybė ir darė. 2012 m. technologiniams mokslams buvo skirti 2 275 studijų krepšeliai, kurių kiekvienas kainavo 7 640 litų. Visi socialiniai mokslai, kurių aprėptis yra daug didesnė, gavo 1 411 studijų krepšelių, kurių kiekvienas vertas mažiau nei 4 000 litų. Nereikia būti dideliu analitiku, kad suvoktum, jog šalies ūkyje toks santykis neįmanomas – 60 proc. technologinio ir 40 proc. socialinio išsilavinimo specialistų.2 psl. >>
Spausdinti
KOMENTARAI (0)