Pastaruoju metu vis dažniau žinomą rašytoją gali pagauti ne gimtinėje, kur nors už Lietuvos ribų – Rumunijos kaime prie Dunojaus, išblizgintame Austrijos didmiestyje ar Amerikos provincijoje tarp kukurūzų laukų. Vieni išvykose baigia rašyti pradėtas knygas, kiti semiasi įkvėpimo naujoms, treti dar sykį pažindinasi su savimi.
Tuo metu, kai šalies Kultūros ministerija svarsto dar labiau nurėžti stipendijas menininkams, kai kurie jų demonstruoja pavydėtiną įžūlumą – prasimano įvairių stipendijų užsienio šalyse, susipakuoja lagaminą – ir iki!
Skambinu Sigitui Parulskiui, kuris neseniai atrado naują žanrą: parašė atostogų romaną apie Odisėjo nuotykius vienoje Graikijos saloje „Vėjas mano akys“. Bijau, bus kur nors išvykęs.
„Alio, tai kad aš ne Lietuvoj. Nežinau, kuo galėsiu jums padėti“, – iš Zalcburgo per mano mobiliojo telefono garsiakalbį atsklinda rašytojo, kuris vėliau sakys „keliauju aš nedaug“, balsas.
Tačiau turiu kilnių tikslų – pasiaiškinti, ką rašytojams suteikia išvykos iš namų, atotrūkiai nuo įprastos aplinkos, rutinos. Todėl siunčiu S. Parulskiui elektroninį laišką ir septynis klausimus. Rašytojas atsako.
Sužinau, kad Zalcburge jis atsidūrė pagal literatų mainų programą, ten praleis du mėnesius. Esą nieko ypatinga – „rytais dirbu, papietavęs pasivaikštau, popietę vėl dirbu, vakare skaitau, naktį miegu“.
Negana to, rašytojas paneigia kitą mano spėjimą tvirtindamas, kad romaną „Vėjas mano akys“ sugalvojo rašyti visai ne keliaudamas, o namuose, Vilniuje, prie savo stalo. Laimė, laiškas tuo nesibaigia.
S. Parulskis toliau rašo, kad distancija, atsitraukimas – svarbūs žodžiai. „Išvažiavęs kitur galiu atidžiau pažvelgti į save, būnu arčiau svarbesnių dalykų, arčiau to, kas mane daro žmogumi, lietuviu – arčiau kalbos, atminties, tos giliosios, o ne paviršutiniškos atminties. Nežinau, man kelionės būtent tai ir reiškia. Kiekviena kelionė daugiau ar mažiau virsta kelione į save.“
Anot rašytojo, pirmiausia nepažįstamas vietoves turime kaip nors prisijaukinti, pasijusti ten jaukiai. Pavyzdžiui, eini kokia nors vieta jau kažkelintą sykį, sukaupi su ja susijusių prisiminimų – „štai ten man trynė koją, štai ten dvi dienas gulėjo voverės gaišena, o štai toje bažnyčioje šviesa pro langą krinta ypatingu kampu po antros valandos, o už kampo yra knygynas, kuriame patogu skaityti atsisėdus…“ Tada miestas darosi šiek tiek savas, sako Austrijoje viešintis Sigitas.
Džiaugiuosi, kad man nereikia mykti užduodant galbūt banaliai skambančius, bet egzistencinio turinio klausimus. Ir sulaukiu jautrios įžvalgos. S. Parulskiui, kaip jis įvardija, „užsienis“ nepadeda „nusipūsti dulkių“. Tai rašytojas gali padaryti ir būdamas namuose. Kelionės labiau susijusios su tam tikru šio pasaulio įspūdžių atnaujinimu.2 psl. >>
Spausdinti
KOMENTARAI (0)