Prieš pusantrų metų prasidėjusiai atlyginimų korekcijai, rodos, nėra ribų. Statistikos departamentas gegužės pabaigoje paskelbė, kad darbo užmokestis mažėjo ir per 2010 metų pirmą ketvirtį, palyginti su praėjusių metų ketvirtu ketvirčiu, smuko 4,1 proc. Viešajame sektoriuje atlyginimai lyginamu laikotarpiu krito 3,3 proc., privačiame sektoriuje – 4,8 proc. Teigiamai galima vertinti tai, kad darbo užmokesčio menkėjimą lėmė ne bazinės atlyginimo dalies mažėjimas, o smukusios nereguliarios ir vienkartinės išmokos, taip pat mažesnė darbų apimtis.
Aišku, oficialaus darbo užmokesčio mažėjimui įtakos turi ir verslo sprendimas griebtis vokelių taktikos. Atlyginimai privačiame sektoriuje smunka sparčiau negu viešajame, o tai reiškia, kad įmonės vis didesnę užmokesčio dalį perkelia į pilkąją ekonomikos zoną. Statistikos departamento duomenimis, vidutinis atlyginimas viešajame sektoriuje neatskaičius mokesčių šių metų pradžioje buvo 2 135 litai, privačiame – 1 954 litai.
Didysis atlyginimų karpymas šalyje jau yra pasibaigęs, tačiau apie visuotinę darbo užmokesčio stabilizaciją kalbėti per anksti. Atlyginimų nuosmukis, nors ir mažesnis negu pastarąjį ketvirtį, bus greičiausiai fiksuojamas ir ateinančius du ketvirčius. Nors padėti tašką darbo užmokesčio korekcijoje galėtų teigiamos naujienos iš darbo rinkos, kol kas jų negirdėti. Nedarbo lygis šalyje šių metų pavasarį siekė 18,1 proc. ir buvo 2,5 procentinio punkto didesnis negu praėjusių metų pabaigoje. Tikėtina, kad šių metų vasarą bedarbių skaičius liausis smarkiai augęs dėl sezoninių darbų, bet rudeniop, jei Vyriausybei nepavyks įgyvendinti efektyvesnių užimtumą skatinančių priemonių, bedarbystė gali vėl padidėti. Kol nedarbo rodikliai išliks aukšti, tol atlyginimų korekcijai erdvės taip pat bus, o visiškai stabilizuoti užmokestį galima tikėtis tik tada, kai nedarbas ims mažėti. Beje, atlyginimų korekcija pirmą šių metų ketvirtį tęsėsi ir šalyse kaimynėse Latvijoje bei Estijoje, kuriose ji prasidėjo bent pusmečiu anksčiau negu Lietuvoje.
Spausdinti
Įdomi nuomonė. Visad gaoljvau pamėginti dirbti mokykloje vien dėl to, jog pažiūrėčiau, ar tikrai ten taip daug blogiau nei bet kur kitur. O gi bet kur dirbant ir norint daug uždirbti, reikia dirbti. Ir migrena būna, ir stresas, ir akis skauda nuo darbo savaitgaliais, ir pan. Man keisčiausias argumentas ir yra tas, kad, suprask, kaip blogai, kad nugara ir pečiai pavargsta nuo darbo savaitgaliais. Tokie pasakymai įžeidžia mane asmeniškai, kaip dirbančią ne mokykloje, uždirbančią panašiai kaip vidutinis mokytojo atlyginimas, ir turinčią tokių pačių neva problemų ir darbo laiką. Dar priedo, dirbu kasdien nuo ryto visą darbo dieną ir iki vakaro, jei yra darbo, ir savaitgaliais, jeigu jo yra. Bet jeigu nemyli savo darbo (kad ir kaip naiviai tai skamba), jauti nuoskaudų dėl darbo savaitgaliais, migrenos ir t.t., tikrai nepadės 100 ar 300 lt padidėjęs atlyginimas. Po pusmečio reikės dar. Vadovaujantis mokytojų logika, turėčiau eiti streikuoti, kad darbdavys man padidintų atlyginimą, bet puikiai suprantu, kad realybė yra tokia, kokia yra. Eini derėtis, o jei jis negali daugiau pasiūlyti, o manai, kad esi vertas daugiau, susirandi vietą, kur ne vien pats save įvertinsi kaip aukso puodą, bet daugiau įvertins tas, kuris ir mokės. Ir tai bus ta kaina, kuri yra rinkos vertė, ar panašiai vadinama.O jeigu nesugebu susirasti, kas mokės daugiau, turbūt reikia susitaikyti su tuo, kad daugiau nesu vertas, ieškot papildomų būdų užsidirbti ir pan. Apie mokytojų užimtumą. Esu bendravus su kai kuriais mokytojais. Mane labiausiai šokiravo, kad jie visąlaik be galo užsiėmę, nori pinigų už darbą, bet jo padaryt nelabai turi kada, nes nesvietiškas užimtumas, nesiliaujančios problemos etc. Tačiau kai paklausi, kodėl negali susitikti darbiniu reikalu, už kurį gauna neblogą papildomą užmokestį, sako: šiandien negaliu, nes 4 valandą priėmimas pas Prezidentę (sakau, tai po jo ne, tada būsiu pavargus), šiandien negaliu, nes einu į spektaklį (labai pagirtina, bet kai man reikia padaryti darbą, viršininkui tikrai negaliu pasiteisinti, jog padarysiu rytoj, nes šiandien einu į spektaklį), padarysiu ne šiandien, nes dabar pas mane yra svečių ir mes geriam alų (o mirtinai darbą atlikti reikia iš vakaro, pats sėdi iki vidurnakčio ir darai dalykus už juos) ir t.t.Iš savo mokyklos atsimenu ir labai gerai atrodančių ir besijaučiančių mokytojų, iš kurių ir mokėmės svarbiausio džiaugtis savo gyvenimu, savo darbu, savimi pačiu. Lygiai taip pat ir ne mokykloje dirbant matau žmonių, kurie nelaimingi, visada surūgę, steigia profsąjungas ir piktinasi per mažu atlyginimu, per dideliu darbo krūviu, bet darbovietėj yra išdirbę beveik ilgiausiai iš visų. Tuomet kyla pamąstymas, kad nepasitenkinimas darbu, atlyginimu ir krūviu priklauso ne nuo darbovietės, o nuo pačio žmogaus. O Jūratę, kuri sako, kad išėjus iš mokyklos baigėsi migrena, suprantu. Tačiau ir man pakeitus darbą baigėsi stresas, bet iš to reiktų pasidaryti išvadas, jog tas darbas tiesiog ne tau.2000 Lt nėra daug. Bet tai yra realu. Tai vidutinis atlyginimas, vadinasi, taip gyvena dauguma piliečių. Iš mokytojų keliamo triukšmo atrodo, kad jie labiausiai nuskriausti ir gauna minimumą. Kalbėkim apie tai, kad vidutinis atlyginimas nėra orus. Bet jį dirbtinai pakėlus irgi niekas nepasikeis. Eikit pastudijuot ekonomikos pagrindų.