Pirmieji įspūdžiai, skaitant 16-osios Vyriausybės programos 8-ąjį skyrių „Švietimas ir mokslas“, gana malonūs: nuostatos atrodo kaip nurašytos iš ES strategijų ir papildytos Lietuvos aktualijomis. Akcentuojamas mokymo prieinamumas, mokymasis visą gyvenimą, ugdymo įstaigų svarba vietos bendruomenėms. Būtent tokiais kriterijais ir turėtų vadovautis europietiška kairioji vyriausybė.
Bendrasis įsipareigojimas aukštojo mokslo srityje – „švietimo ir aukštojo mokslo politikos kaita, mokesčių už studijas mažinimas, švietimo ir aukštojo mokslo kokybės didinimas“. Aukštajam mokslui skirtos nuostatos prasideda nuo 24-ojo punkto. Pirmiausia pasižadama parengti valstybinę mokslo ir studijų strategiją – gal ir įprastas veiksmas, bet neaišku, kaip šioje strategijoje atsispindės anksčiau suplanuoti (bendrosios dabartinės „krepšelinės“ reformos gairės aptartos dar iki valdžią šioje srityje perimant liberalams) ir kartu su kitomis ES šalimis prisiimti bendri įsipareigojimai (dėl Bolonijos proceso, aukštojo mokslo sistemų suderinamumo ir pan.). Skaitant programą panašu, kad buvo apžvelgta Vakarų Europos patirtis, paskaityta ES strategijų, bet nuostatų veikimo principai neapgalvoti ir neišgryninti, taigi pirmas įspūdis greitai išsisklaido, o netikslumai – tikras saldainis kritikams.
Svarbiausius pokyčius galima grupuoti į dvi stambias kategorijas: priėmimas į aukštojo mokslo sistemą ir įstaigų valdymas. Šiame tinklaraščio įraše aptarsiu naujoves, susijusias su priėmimu, o valdymo pokyčius paanalizuosiu vėliau. Taigi kokias reformas atrenkant studentus ir dėstytojus siūlo naujoji Vyriausybė?
Pirmiausia siūloma dabartinę krepšelių sistemą, kai valstybės finansavimas seka paskui geriausiai abitūros egzaminus išlaikiusius abiturientus, keisti dviejų rūšių valstybės stipendijomis: gerai besimokantiems ir tiems, kurių specialybinės žinios reikalingos valstybės ekonomikai. Tai įdomi naujovė – stojimo ir finansavimo atskyrimas, kurį atspindi net keli programos punktai. Toks modelis taikomas, pvz., Jungtinės Karalystės universitetuose, kur pirmiausia įstojama pagal universitetų nustatytus reikalavimus, o tada ieškoma finansavimo, kuris gali būti iš įvairių fondų, privatus, iš verslo, gali būti skiriamas metams ar visam studijų laikotarpiui. Jeigu nepavyksta gauti jokio finansavimo, mokama iš savo lėšų arba imama paskola.
Panašu, kad naujosios Vyriausybės vizija tokia: visi stoja, turėdami galvoje, kad kažkas turės už juos mokėti suvienodintą ir Vyriausybės nustatytą studijų kainą, bet kai kuriems pagal rezultatus ar valstybės užsakymą nereikės tos įmokos mokėti patiems. Kaip suprantu, grįžtama prie senosios sistemos, kai studijų įmoka buvo vienoda, o „geras mokymasis“ matuojamas rezultatais jau universitete, o ne mokykloje. Dėl pastarojo sugrįžimo sveikinu – abitūros egzaminai yra labai nepatikimas kriterijus krepšeliams dalyti, sukuriantis milžinišką atotrūkį tarp miestų ir kaimų, bet suvienodinta studijų kaina ir dar kartą vykdoma esminė finansavimo revoliucija prie mokslo gerėjimo neprisidės – apie tai kada nors vėliau.2 psl. >>
Spausdinti
KOMENTARAI (0)