Diskusijos apie moksleivių nukreipimą į technologines ir inžinerines specialybes netyla jau keletą metų. Teigiama, kad šios specialybės gyvybiškai būtinos tam, kad Lietuva kažką gamintų, o ne vien perpardavinėtų. Technologinės žinios taip pat laikomos našesnėmis, be to, jas lengviau pritaikyti emigracijoje. Turbūt naujausias diskusinis straipsnis apie abiturientų srautų pakreipimą technologijų link pasirodė šių metų kovą. Tačiau ar tikrai Lietuvoje trūksta technologų, ir jei taip, kas trukdo stoti į paklausias specialybes?

Minėtame straipsnyje ir panašiuose į jį teigiama, kad Lietuvoje rengiama per daug socialinių mokslų specialistų, o inžinerinio ir technologinio mąstymo žmonių trūksta. 2010 m. net vyko politikų ir lobistų diskusija, kaip kreipti studentų srautus, kad po krizės Lietuvos pramonėje nepritrūktų specialistų su technologiniu išsilavinimu. Apie diskusiją rašė „Delfi“: „Susumavus rezultatus, į socialinius mokslus pernai priimta apie 11 tūkst., technologijos – 3,5 tūkst. studentų“ (nežinia, ar prie socialinių mokslų priskirti ir humanitariniai). Taip pat pabrėžta, kad technologinių mokslų studentų stojamieji balai žemesni.

Tačiau ES agentūros Eurostat duomenimis, Lietuva atrodo ne taip ir prastai. Pagal 20–29 m. jaunuolių su aukštuoju matematiniu, technologiniu ar gamtos mokslų išsilavinimu dalį mus lenkia tik Prancūzija, Rumunija ir Suomija. ES buvo išsikėlusi tikslą, kad „tiksliukų“ skaičius tarp 2000 ir 2010 m. turėtų padidėti 15 proc., o lyčių nelygybė šiose srityse – sumažėti. Lietuvoje šių krypčių absolventų skaičius per aštuonerius metus paaugo 36 proc., tik moterų, deja, mažėjo ir 2009 m. buvo apie 30 proc. Nuo ES vidurkio vis dar atsiliekame, bet ne taip drastiškai kaip Austrija ar Nyderlandai.

Vis dėlto tai menka paguoda, jei darbdaviai teigia, kad specialistų trūksta. Kokios priežastys galėtų padidinti tiksliųjų mokslų patrauklumą? Visų pirma, tikslieji mokslai paradoksaliai laikomi labiau prestižiniais skirstant finansavimą ir yra geriau atstovaujami mokslų savivaldos institucijose, jiems tenka didžioji dalis Lietuvos mokslinių pasiekimų. Tačiau pastarųjų metų aukštojo mokslo reforma kelia tiksliesiems mokslams didelę grėsmę:

1. Dar padidėja mokyklinių egzaminų svarba stojant į universitetus. Teigiama, kad egzaminai atrenka gabiausius, bet jie anaiptol nėra universalus asmens gabumų matas. Tipiški „tiksliukai“ dažnai būna mažiau universalūs, todėl suminiai jų brandos egzaminų rezultatai dažnai nebūna tokie įspūdingi. Taigi nebūtinai mažiau gabūs ateina studijuoti tiksliuosius mokslus – tai egzaminavimo sistema klasifikuoja juos kaip mažiau gabius.
2. Finansavimas krepšelio principu reiškia, kad specialybės, kurioms reikalinga brangi įranga, bus brangios ir nepaklausios tarp mokančių už mokslą, o mažas krepšelių skaičius dar labiau pakirs jų finansinę nepriklausomybę. Kita vertus, jei visuomenėje paplitęs įsivaizdavimas, kad „tiksliukai“, remiantis pažymiais, mažiau gabūs, paskatų kitiems, nevyriausybiniams veikėjams investuoti į jų mokslą lieka dar mažiau.
3. Tiksliųjų mokslų stiprybė Lietuvoje – mokslinė veikla ir tyrimai, o socialinių – studijos. Studijos ir tyrimai yra tarsi du universiteto sparnai, kurie turi harmoningai veikti kartu, kad paukštis skristų. Akivaizdu, kad Lietuvos universitetai truputį kreivoja. Iš kur toks neatitikimas?
4. Aukštojo mokslo rinką tyrinėjantis dr. Žilvinas Martinaitis (jo disertacija čia) ir kiti tyrėjai yra pastebėję, kad Baltijos šalyse darbo rinka gana nestabili. Pramonės gigantai vienas po kito žlugo (skirtingai nei, pvz., Čekijoje, Slovakijoje), ištisi miesteliai liko be darbo. Siauros, specifinės tiksliųjų mokslų kvalifikacijos tapo nuvertintos. Būdami bent kažkiek racionalūs veikėjai ir negalėdami numatyti ateities po baigimo, Baltijos šalių studentai renkasi pačias bendriausias, plačiausio taikymo specialybes. Darbuotojai Lietuvoje nesaugūs, menkai ginami profsąjungų, o, reikia pripažinti, socialinių mokslų specialybės lankstesnės, joms reikalingi įgūdžiai bendresni. Iš vidutiniško teisininko daug lengviau tapti vidutinišku viešųjų ryšių vadybininku (jei tokiam yra paklausa) nei iš itin gero atominės energetikos specialisto. Tai lemia ir menką profesinių mokyklų populiarumą: nors Lietuvos pramonei itin reikalingi profesiniai įgūdžiai, racionalūs studentai skaičiuoja, kiek skirtingų galimybių turės po baigimo, jei kartais nesuveiktų pačios trokštamiausios.

Bet norėčiau nuo savęs pridėti ir dar vieną, kitokį požiūrio kampą. Menką tiksliųjų mokslų populiarumą siečiau ir su lyčių nelygybe. Kiek galiu spręsti iš akies, vaikinų pasiskirstymas tarp įvairių mokslų yra gerokai tolygesnis nei bendras. Jie sudaro absoliučią daugumą tokiose programose kaip fizika, bet nemažai gerus pažymius gaunančių vaikinų studijuoja teisę, ekonomiką, vadybą ir panašius mokslus. Tuo tarpu milžiniška gerus pažymius gavusių merginų dauguma siūbteli būtent į socialinius ir humanitarinius mokslus.2 psl. >>